Utenos miesto seniūniją sudaro Aukštakalnio, Ąžuolijos, Dauniškio ežero, Krašuonos, Smėlio, Taikos, Vyturių, Grybelių ir Vyžuonaičio ežero seniūnaitijos.
UTENOS MIESTO SENIŪNIJOS SENIŪNAITIJOS IR JOMS PRIKLAUSANČIOS TERITORIJOS >>>
Utenos miesto seniūniją sudaro Aukštakalnio, Ąžuolijos, Dauniškio ežero, Krašuonos, Smėlio, Taikos, Vyturių, Grybelių ir Vyžuonaičio ežero seniūnaitijos.
Geografiniai duomenys. Daugailių seniūnija yra šiaurės-rytiniame Utenos rajono pakraštyje, apipus kelio Utena-Zarasai. Seniūnijos plotas 135,4 km2. 48% seniūnijos teritorijos užima žemės ūkio naudmenos, 33% - miškai, 19% - vandenys ir kitos paskirties žemės. Seniūnijos kaimai: Antandraja, Antilgė, Aukštuolės vienkiemis, Bajoriškiai, Bernotiškės, Blusiškės, Brinkliškės, Daržiniai, Daugailiai, Degsnelė, Degsnys, Drąsėnai, Dubnai, Duobiai, Garniai, Gateliai, Gojus, Janapolis, Juknėnai, Kubiliai, Kuosiškės, Latviškės, Maneičiai, Mediniškės, Mikolojūnai, Moniškis, Narutiškio vienkiemis, Narvydžiai, Naujakiemio vienkiemis, Nečėnai, Noliškis, Nuodėguliai, Paberžė, Pakryžė, Papelėkė, Pikčiūnai, Pliupai, Polekniškis, Purviniškis, Radeikiai, Rukliai, Salos, Staškūniškis, Stumbrė, Šėšėliai, Šikšniai, Šiožiniai, Šlaitai, Šlekiškės, Šlepečiai, Taukeliai, Vėriškės, Voliškis, Zabalina, Zastronas, Žadavainiai.
Heraldika. Daugailių herbas - mėlyname herbinio skydo lauke sidabrinis raitelis ant sidabrinio žirgo su auksiniais krepšiu per petį ir pentinais, trimituojantis dešinėje rankoje laikomu auksiniu pašto ragu. Dailininkė Vida Navikienė šį herbą sukūrė 2004 m.
Miestelis anksčiau herbo neturėjo. Pro Daugailius 1836 m. buvo nutiestas Peterburgo-Varšuvos plentas, įsteigta pašto stotis,
kuri suvaidino svarbų vaidmenį miestelio istorijoje, ir labai prisidėjo prie krašto augimo. Todėl miestelio herbe nutarta pavaizduoti senovinį paštininką - raitelį su pašto krepšiu ir ragu. Daugailių herbą Heraldikos komisija aprobavo 2004 m. liepos 15 d., o Lietuvos Respublikos Prezidentas savo dekretu patvirtino 2004 m. rugpjūčio 3 d.
Istorija. Miestelio pradžia laikytinas prie Indrajų ežero Daugėlų įkurtas Staškūniškio dvaras. Dabartinėje miestelio teritorijoje, dvaro savininkams skyrus žemės valstiečiams, pradėjo
formuotis kaimas, kuris nuo 1745 m. jau vadinamas miesteliu. Manoma, jog pirmoji miestelio bažnyčia pastatyta XVII a. pabaigoje ant piliakalnio. Antroji bažnyčia, taip pat stovėjusi ant piliakalnio, pastatyta 1766 m.
1836 m. per Daugailius nutiestas Sankt Peterburgo-Varšuvos traktas, 19-ąjame kilometre nuo Utenos, Daugailiuose pastatyta arklių pašto stotis ir užvažiuojamas kiemas.
1883 m. Dusetų klebono A.Rumševičiaus iniciatyva pastatyta dabartinė medinė Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. XIX a. carinei valdžiai uždraudus lietuvišką spaudą, Daugailiuose ir aplinkiniuose kaimuose veikė sklaptos lietuviškos mokyklos.
Pirmojo pasaulinio karo metais Daugailiai nukentėjo nuo gaisrų - sudegė pašto stoties pastatai, dalis miestelio. 1918 m. pasitraukus kaizerinės Vokietijos kariuomenei, Daugailius užėmė bolševikai. 1919 m. birželio 3 d. Lietuvos kariuomenė išvadavo miestelį. Daugailių kapinėse palaidota 16 žuvusių Lietuvos karių ir pirmasis Lietuvos karo mokyklos leitenantas J.Sidaravičius.
Nepriklausomos Lietuvos metais Daugailiuose veikė 6 komplektų pradžios mokykla, bankelis, kelios parduotuvės, 3 vilnos karšyklos, linaminė, amatų dirbtuvės. Veikė Pavasario draugijos įkurtas muziejus, jaunalietuvių choras, biblioteka. 1939 m. kunigas K.Mozūras pasirūpino, kad Daugailiai taptų parapija.
II pasaulinis karas nuniokojo miestelį - sudegė daug pastatų, pokario metais bolševikai deportavo nemažai miestelio ir apylinkių gyventojų. Daug Daugailių ir aplinkinių kaimų gyventojų žuvo, dalyvaudami ginkluotos rezistencijos pasipriešinimo sovietinams okupantams judėjime.
Įžymūs Daugailių krašto žmonės
Istorikas profesorius Pranas Čepėnas
Filosofijos mokslų daktaras kunigas Jonas Čepėnas
Rašytojas Anatolijus Kairys
1991 m. sausio 13-ąją žuvęs Algimantas Petras Kavoliukas
Žurnalistas, visuomenės veikėjas Bronius Kviklys
Medicinos profesorius Vladas Kviklys
Lietuvos karuomenės generolas Vladas Mieželis
Poetas Antanas Miškinis
Vertėjas, pedagogas, vadovėlių autorius Motiejus Miškinis
Dvasininkas, mokslininkas, žurnalistas prelatas Juozas Prunskis
Arkivyskupas Mečislovas Reinys
Gydytojas ir filantropas Jokūbas Šimkevičius
Poetas Jonas Šiožinys
Išeivijos visuomenininkas, teisininkas, pulkininkas Jonas Šlepetys
Daktaras, ekonomistas, ūkio ir politikos istorikas Albertas Tarulis
Architektė-restauratorė, kraštotyrininkė Zita Vanagaitė
Heraldika. Kuktiškių herbas -auksiniame lauke raudonas kukutis su raudonai juodu kuodu, sparnais ir uodega. Snapas, akis ir kojos sidabriniai. Herbo etalono autorė - dailininkė Vida Navikienė.
2002 m. liepos 4 d. herbą dekretu Nr. 1829 patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentas.
Istorija
Kuktiškės yra įsikūrusios apie 14 km į pietryčius nuo Utenos. Pro miestelį teka upė Kuksa. Iki 20 a. pradžios miestelis buvo vadinamas Kukutiškiais. Nuo 19 a. vidurio iki 20 a. vidurio miestelis buvo valsčiaus centras.
Vietovardis žinomas nuo 14 a. pabaigos. Įsteigus Vilniaus vyskupiją, Jogaila Kuktiškes padovanojo Vilniaus vyskupui. 1604 m. vyskupo A. Vainos rūpesčiu buvo pastatyta pirmoji Šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčia. Nuo 16 a. minimas ir dvaras. Vyskupijos nuosavybe miestelis buvo iki 1841 m. 18 a. pradžioje dvarui priklausė prie jo įsikūręs Kuktiškių miestelis, 20 kaimų, 22 vienkiemiai, 30 ežerų, 167 valakai žemės ir 147 valstiečiai, ėję baudžiavą dvare. Vilniaus vyskupijos turtą padalinus į 12 raktų,
Kuktiškių dvaras tapo vienu iš jų. Miestelyje veikė parapinė pradžios mokykla. Nuslopinus 1863 m. nacionalinį išsivaduojamąjį sukilimą, buvo įsteigta rusiška valdinė pradžios mokykla. 1898-1900 m. klebono K. Valiūno ir parapijiečių rūpesčiu bei lėšomis buvo pastatyta nauja ir dabar veikianti medinė bažnyčia. Joje sukaupta vertingų bažnytinio meno dailės kūrinių - 1863 m. Vilniaus meistro A. Zimodro pagamintas medinis, polichromuotas 
altorius, kuris buvo atkeltas iš kapinių koplyčios. Pažymėtinas ir 1790 m. dailininko P. Rozelino nutapytas "Marijos su kūdikiu" paveikslas. Bažnyčios šventoriuje ir jos viduje yra žinomo liaudies menininko A. Deveikio išdrožti kryžiai.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, miestelis liko valsčiaus centru. Gyventojų surašymo duomenimis, 1923 m. jame gyveno 429, dvare - 25, geležinkelio stotyje - 27 gyventojai. Kuktiškėse buvo valsčiaus savivaldybė, pradžios mokykla, sveikatos punktas, vaistinė, policijos nuovada, paštas, parduotuvės, biblioteka su skaitykla, šaulių namai su sale ir kt. 1928 m. Kuktiškių parapijai priklausė 4 418 tikinčiųjų. 1940 m. miestelyje buvo apie 500 gyventojų.
