Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, aktyviai veikia antrinių žaliavų perdirbimo įmonės, superkančios ar perdirbančios metalų laužą. Pasitaiko atvejų, kai į metalų laužą patenka radioaktyviosiomis medžiagomis užterštų įrenginių detalių, naftotiekių, dujotiekių ar vandentiekių vamzdžių, kuriuose per ilgą laiką susikaupė nuosėdų su gamtinės kilmės radionuklidais, tačiau didžiausią grėsmę žmonėms ir aplinkai kelia į metalų laužą patekę prietaisai su uždaraisiais radioaktyviaisiais šaltiniais. Nors radioaktyviojo šaltinio juose gali ir nebūti, tačiau be specialiosios matavimo įrangos to nustatyti neįmanoma. Norint užtikrinti žmonių ir aplinkos radiacinę saugą nuo žalingo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio, kasmet vykdoma ūkio subjektų, kurių veiklos nereikia įteisinti, tačiau vykdant tokią veiklą (metalų laužo, atliekų supirkimo ir perdirbimo aikštelėse, sendaikčių turgavietėse ir antikvariatuose) yra tikimybė nustatyti paliktąjį radioaktyvųjį šaltinį ar radioaktyviosiomis medžiagomis užterštą objektą, valstybinė radiacinės saugos priežiūra.

Kaip ir kasmet, Radiacinės saugos centras (toliau – RSC) įvertino, kokią apšvitą patyrė Lietuvos gyventojai dėl branduolinės energetikos objektų (toliau – BEO) veiklos. Įvertinta radionuklidų, išmestų į aplinką iš Ignalinos atominės elektrinės (toliau – Ignalinos AE), sukelta gyventojų apšvita, taip pat galima gyventojų apšvita dėl Maišiagalos radioaktyviųjų atliekų saugykloje laikomų radioaktyviųjų atliekų.
2020 m. iš Ignalinos AE išmestų į aplinkos orą ir vandenį radionuklidų aktyvumai buvo tokie pat kaip ir ankstesniais metais, kaip parodyta paveiksle. Pastebėta, kad padidėjo tik radioaktyviosios anglies ¹⁴C išmetimai ir tai siejama su vykdytais aušinimo ir valymo sistemos strypų iškrovimo iš reaktoriaus aktyviosios zonos darbais.