Istorija. Utena – vienas seniausių Lietuvos miestų. Utenos vardas istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1261 m. karalius Mindaugo laiške kalavijuočių ordinui teiktą pagalbą perleido ir Utten žemes.
Pagal padavimą, miestą įkūręs legendinis kunigaikštis Utenis, kuris pasistatydinęs pilį prie Utenėlės upelio. Narkūnų piliakalnių archeologiniai tyrinėjimai patvirtino mokslininkų prielaidas, kad senoji Utena buvusi apie 3-5 km į pietvakarius nuo dabartinio miesto. Gyvenvietė ten atsiradusi dar antro tūkstantmečio prieš mūsų erą pabaigoje. XIII amžiuje kalavijuočiai siaubė Utenos kraštą, pilis buvo sunaikinta, piliakalniai neteko gynybinės reikšmės. Tada gyvenvietė perkelta į dabartinę, ūkiniu požiūriu patogesnę vietą.
1416 m. pastatyta Utenos bažnyčia. Miestelis tapo pilies seniūnija, nors pilies vaidmenį tuo metu atliko Didžiojo kunigaikščio dvaras. 1499 m. didysis kunigaikštis Aleksandras Utenos valdytoju paskyrė Mykolą Glinskį. 1599 m. Utena gavo prekybos privilegiją. Tai paskatino miesto augimą. XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje miestelis perplanuotas pagal stačiakampį standartinį planą. Jo centre sukurta keturkampė turgaus aikštė.
1830-1836 m. nutiesus plento Peterburgas-Varšuva ruožą Zarasai-Kaunas, susidarė geresnės sąlygos prekybai ir Utenos miestui augti. Prie plento 1835–1836 m. pastatyta arklių pašto stotis su nakvynės namais ir arklidėmis. 1854 m. pradėta tiesti telegrafo linija Peterburgas-Varšuva per Zarasus ir Uteną, pašto stotyje įrengta telegrafo stotis. 1879 m. sudegė didžioji dalis Utenos. 1899 m. pro Uteną nutiestas siaurasis geležinkelis Švenčionėliai-Panevėžys. 1918 m. pašte įkurta telefonų stotis.
1924 m. pabaigoje Utenai suteiktos miesto (savivaldos) teisės, miestui priskirta 118 ha žemės. 1933 m. miestas jau valdė 198 ha žemės. Tais metais savivaldybė iš pono Balcevičiaus už 3 500 Lt nupirko du 25 ha ploto ežerus Dauniškį ir Vyžuonaitį. 1939 m. miestas užėmė apie 200 ha plotą.
1959 m. Utenos miesto teritorija užėmė 617 ha. 1982 m. jo teritorija išsiplėtė iki 1 509 ha. Pagal 1974 m. generalinį planą į rytus ir į pietryčius nuo miesto centro kuriamas pramonės rajonas. Pokario metais Utenoje išaugo šeši gyvenamųjų namų kvartalai. Miesto gyvenamąją zoną sudaro dvi dalys – senasis ir naujasis miestas. Senojo miesto centras – Utenio aikštė. Jame gyveno apie 7 tūkst. žmonių. Kiti uteniškiai gyvena Dauniškio, Vyturių, Statybininkų, Aukštakalnio, Grybelių mikrorajonuose. Septintajame-devintajame XX a. dešimtmečiuose pastatyti Aukštakalnio, Dauniškio, Vyturių, Smėlio, Krašuonos mikrorajonai, Ąžuolijos individualių namų kvartalas. Šiandien Utenos miesto bendrojo naudojimo teritorija užima 265 ha, 225 ha - miesto parkai.
Įkūrimas
Prekybos privilegija
Utenos plėtra
Utenai suteiktos miesto teisės
Utenos plėtra XX a. pab. - XXI a.
Šaltiniai: Utenos krašto enciklopedija. Sudarė ir redagavo G. Isokas. Vilnius, 2001.
Valančiūnas, R. Utenos rajonas. Vilnius, „Mintis“, 1984.