Kiekvienais metais UAB „Utenos komunalininkas“ Utenos rajono savivaldybės administracijos užsakymu, gavus leidimą iš Aplinkos apsaugos departamento, iškelia Dauniškio parke esančius kovų lizdus. Dauniškio parkas yra gausiai lankoma miesto gyventojų ir svečių poilsio vieta. Parko medžiuose gausu varninių paukščių. Todėl kiekvienais metais siekiama sėslius paukščius perkelti į kitą, atokesnę vietą. Vadovaujantis Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių nuostatomis, kovų lizdų negalima ardyti nuo kovo 1 d. iki liepos 1 d., todėl šie darbai yra atliekami rudens ir žiemos metu. Kiekvienais metais iškeliama apie 150 vnt. kovų lizdų.
Utenos rajono savivaldybės administracija, ieškodama tinkamiausių būdų, kaip nesipykstant su gamta rasti tinkamiausias priemones perkelti kovų koloniją į atokesnę vietą, ne kartą diskutavo su ornitologais ir per daugelį metų išbandė įvairias priemones: garsines/šūvines, garsines, skleidžiančias paukščių ir žvėrių pavojaus garsus, atbaidančias (spindinčias). Tačiau šios priemonės turi trumpalaikį poveikį, nes paukščiai prie jų pripranta.
Anot ornitologo Dariaus Norkūno, kovai visuomet buvo žmogaus palydovai, nuo seniausių laikų įsikurdavę kartu miestuose ar dvarų sodybose. Dar prieš tris dešimtmečius kovų kolonijų buvo galima rasti kone kiekviename miestelyje ar gyvenvietėje. Deja, per pastaruosius 20 metų kovas tapo viena sparčiausiai nykstančių paukščių rūšių Lietuvoje. Visoje šalyje vykdytų apskaitų duomenimis, kovų gausa Lietuvoje sumažėjo daugiau nei per pusę, o kolonijų skaičius – tris kartus. Pagal tarptautinę gamtosauginę praktiką vietinei rūšies populiacijai per dešimt metų sumažėjus daugiau nei 20 proc., jai turi būti suteikiamas rūšies, kuriai gresia išnykimas, statusas.
Kadangi kovai gyvena kolonijomis, tai vienoje vietoje matant dešimtis ar šimtus lizdų, gali susidaryti vaizdas, kad tai labai gausi rūšis. Deja, toks įspūdis klaidingas. Štai visame Utenos rajone yra likusi vienintelė kovų kolonija, įsikūrusi Dauniškio parko pušyne. Lietuvoje yra bent keliolika savivaldybių, kur ne tik kad nėra nė vienos kolonijos, bet ir keliaujant vis sunkiau pamatyti bent vieną kovą! Vis labiau intensyvėjantis žemės ūkis, didėjanti chemizacija yra viena svarbiausių kovų nykimo priežasčių. Prie rūšies nykimo daug prisidėjo ir kelis dešimtmečius trukęs tiesioginis kolonijų naikinimas.
Kovai, besimaitindami pievose, laukuose, sulesa daugybę grambuolių lervų, kitų vabzdžių, smulkių graužikų. Tai vieni naudingiausių žemės ūkiui, mūsų daržams ir laukams sparnuočių. Kaip ir kiti varniniai, kovai yra labai sumanūs ir nuovokūs paukščiai. Kai žmonių civilizacija jiems „pasiūlė“ gausaus maisto šaltinį – atliekų pilnus šiukšlynus ir sąvartynus, jie puikiai tuo pasinaudojo. Šiuo metu tobulėjant atliekų tvarkymo sistemai, kovams lieka natūralūs maisto šaltiniai. Žinoma, jeigu visko steriliai neišnuodysime intensyvėjančiame žemės ūkyje.
Gyventi žmogaus kaimynystėje, perėjimui burtis į kolonijas ir jose garsiai bendrauti – tai iš prigimties nulemtos rūšies savybės, kurių mes nepakeisime. Nepriversime kovų gyventi atokiuose miškų masyvuose ar išsisklaidyti po pavienius lizdus. Nuolat engiami, baidomi paukščiai galiausiai tiesiog nyksta. Kovų veisimosi sezonas nėra ilgas. Jie išaugina vieną vadą jauniklių, kurie palieka lizdus birželio pradžioje. Jei lizdai ardomi, kovai krauna juos iš naujo ir deda pakartotines dėtis, todėl triukšmingas veisimosi laikotarpis tik prasitęsia.
Ornitologas Dariaus Norkūno norėtų tikėtis, kad mes, žmonės, sugebame ne tik „pertvarkyti“ gamtą, bet galime pabandyti rasti būdų sugyventi su ja, prisitaikyti prie laikinų nepatogumų, toleruoti gamtos garsus. Visuomenės požiūris į retas, nykstančias rūšis dažnai tampa palankus. Turėtų sugrįžti kažkada buvusi mūsų pagarba ir kovams. Tikėkimės, kad ne per vėlai, kol jie dar neišnyko iš mūsų aplinkos.