Pasaulį užpuolusi COVID-19 pandemija paveikė visuomenę visais aspektais, padarė įtaką psichinei ir fizinei jos sveikatai. Šalyje įvestas karantinas pakeitė visų kasdienį gyvenimą. Kavos puodelį su kolegomis pietų pertraukos metu teko išmainyti į darbą iš namų, žaidimus ir pokalbius su bendraklasiais – į nuotolinį mokymąsi ir kompiuterinius žaidimus, daugelis savo šeimos narių nematė beveik metus. Kaip tokie gyvenimo būdo pokyčiai paveikė uteniškių psichinę sveikatą, paklausėme psichologių Agnės Vaiciukevičienės ir Dalios Laurinavičienės.
Streso priežastys – įvairiausios
Utenos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras, įgyvendindamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos planą dėl ilgalaikių neigiamų COVID-19 pandemijos pasekmių visuomenės psichikos sveikatai mažinimo bei siekdamas stiprinti visuomenės psichologinę gerovę, 2020 metais nuo rugsėjo iki gruodžio psichologinės gerovės ir psichikos sveikatos stiprinimo paslaugas suteikė 167 asmenims. Daugiau nei pusės asmenų, kuriems buvo suteiktos paslaugos, amžius – nuo 18 iki 44 metų, 37,7 proc. - nuo 45 iki 64 metų amžiaus, 1,1 proc. paslaugų gavėjų buvo jaunesni nei 18 m., o 4 proc. - 65 m. ir vyresni.
112 asmenys kreipėsi dėl patiriamo streso, kurio pagrindinės priežastys buvo šios: tarpasmeniniai konfliktai (36,6 proc.), darbo praradimas, finansinės problemos (11,6 proc.), netektys (11,6 proc.), kitos (savęs pažinimas, nerimas, įkyrios mintys, pasitikėjimo savimi stoka, vaiko liga, savišvietos ir savikontrolės tikslais, 40,2 proc.)
10 asmenų kreipėsi dėl vienišumo jausmo, vaikų auklėjimo sunkumų, priklausomybės, dar 14 – dėl įvairių kitų priežasčių.
Karantinas – rykštė vaikų emocinei savijautai
Vaikų psichologė Dalia Laurinavičienė, dirbanti Utenos švietimo centro pedagoginėje psichologinėje tarnyboje, pastebėjo, kad pandemija atnešė daug nežinios, nesaugumo, socialinės izoliacijos ir tai neabejotinai paveikė tiek vaikus, tiek suaugusius. Padaugėjo besikreipiančiųjų pagalbos į psichologus, todėl yra juntamas ir specialistų trūkumas. Dažniau buvo kreipiamasi pagalbos dėl pablogėjusios emocinės savijautos: nerimo, liūdesio, vienišumo, suicidinių minčių ir savęs žalojimo ar po patirto smurto artimoje aplinkoje.
„Mūsų pastebėjimus patvirtina ir Vilniaus universiteto mokslininkų atlikto tyrimo (2020 m. birželio –gruodžio mėn.) gauti rezultatai apie pandemijos poveikį mokinių psichikos ir fizinei sveikatai, saugumui ir mokymosi sėkmei. Šio tyrimo rezultatai parodė, kad pirmojo karantino metu daugiau nei trečdalio vaikų emocinė būsena ar elgesys pablogėjo, ypač tų vaikų, kurie ir iki karantino turėjo emocinių ar elgesio sunkumų. Tyrimo rezultatai taip pat parodė, kad padaugėjo depresinių nuotaikų, savęs žalojimo, nerimo sutrikimų, pablogėjo vaikų fizinė sveikata bei sumažėjo mokymosi motyvacija,“ – sakė D. Laurinavičienė.
Psichologė pastebi, kad pirmojo karantino metu buvo sunku dirbti, teko mokytis, kaip teikti efektyvią nuotolinę pagalbą, o vaikams buvo nedrąsu kalbėtis per kompiuterio ekraną. Sunkiausia buvo nuotoliniu būdu suteikti psichologinę pagalbą mažiems vaikams, nes darbas su jais yra ne tik pokalbis.
Karantinas turėjo įtakos ir vaikų – tėvų santykiams. „Tėvai, kurie dirbo iš namų, atostogavo ar buvo prastovose, turėjo didesnę galimybę suteikti pagalbą vaikams, daugiau bendrauti, pastebėti problemas ir tai galėjo atsiliepti teigiamai, – pabrėžė vaikų psichologė. – Tėvų įsitraukimas vaikų nuotolinio ugdymo metu buvo svarbiausias vaikų mokymosi sėkmės veiksnys. Tačiau iš kitos pusės ilgas visų šeimos narių buvimas vienoje erdvėje galėjo atsiliepti ir neigiamai. Ypač toms šeimoms, kurios gyvena nedideliuose būstuose.“ D. Laurinavičienė džiaugiasi, jog Utenos rajone yra daug emociškai išprususių tėvų, kurie domisi psichologija ir gali pamatyti ir suprasti, kaip jaučiasi jų vaikas, gali išklausyti, nuraminti, pagelbėti. Tačiau šiuo sudėtingu laikotarpiu buvo ir tokių šeimų, kurios pačios buvo krizinėje situacijoje, pavyzdžiui, neteko darbo, kilo finansinių sunkumų, byrėjo šeimos santykiai. „Esant tokiai situacijai pirmiausia suaugusiems reikėtų pasirūpinti savo emocine savijauta, ieškoti specialistų, kad galėtų pagelbėti vaikams,“ – sakė D. Laurinavičienė.
Didžiausią nerimą tėvams kelia didėjanti vaikų priklausomybė nuo kompiuterių. „Vaikus sunku atitraukti nuo technologijų, jie įnikę į kompiuterinius žaidimus, būna pikti, pavargę, todėl tėvams neretai atšauna, kad netrukdytų, pasitrauktų, leistų pabaigti žaidimą. Dėl to kyla santykių problemų ir, dažnu atveju, tėvai skuba atvesti vaiką pas psichologą, bet gal kartais užtektų patiems tėvams ateiti, pasikalbėti, pasidalinti savo nerimu ir kartu su psichologu pagalvoti, kaip šitoje situacijoje elgtis, kaip padėti vaikui ir pagerinti tarpusavio santykius,“ – patarimais dalinosi vaikų psichologė.
Pandemija paveikė visas visuomenės grupes
Psichologė Agnė Vaiciukevičienė pritaria, kad didžiausias pokytis uteniškių psichinei sveikatai buvo jaučiamas pirmojo karantino metu. Žmonės buvo sunerimę, bijojo nežinomybės, o suvaržymai buvo daug griežtesni.
A. Vaiciukevičienė, dirbanti su įvairaus amžiaus žmonėmis, sako, kad išskirti vieną grupę, kurią pandemija paveikė labiausiai, negalėtų. Paaugliai susidūrė ne tik su nežinomybės ir bendravimo stygiaus problema, bet ir su priklausomybe nuo kompiuterių. Besikreipiančiųjų dėl šios problemos padaugėjo ženkliai. Nors buvo manyta, kad karantinas sunkiausiai paveiks senjorus, bet pastaruosius, kurie turėjo artimą žmogų ar šeimą ir nesijautė vieniši, pandemija paveikė mažiau. Tam įtakos galėjo turėti pajamų šaltinio nepraradimas ir nepasikeitęs gyvenimo būdas, paskelbus ekstremalią situaciją. Didesnius psichologinius sunkumus išgyveno asmenys, netekę darbo, taip pat vieniši asmenys. „Sakyti, kad vieną ar kitą grupę pandemija paveikė labiau, o kitą mažiau – negalima, nes kiekvieną iš jų paveikė skirtingai“, – teigė psichologė.
Pirmojo karantino metu psichologine pagalba žmonėms buvo sunkiau pasinaudoti, nes buvo teikiamos tik nuotolinės konsultacijos. Ne visi turėjo technines galimybes, nors norėjo jomis naudotis, o kai kurie vyresni žmonės yra ne taip linkę prisitaikyti prie technologijų ir naujovių, todėl buvo nusiteikę priešiškai. Dėl šių priežasčių ne visi galėjo sulaukti reikiamos psichologinės pagalbos. Antrojo karantino metu psichologams jau buvo leista teikti kontaktines konsultacijas. „Psichologų darbo krūvis tapo didžiulis, susidarė eilės, bet žmonės vis tiek buvo pasiryžę laukti jose, dėl to galima daryti prielaidą, kad psichologinė pagalba buvo ir yra labai reikalinga,“ – sakė A. Vaiciukevičienė.
Karantino metu dažniausiai pasikartojančios besikreipiančiųjų problemos yra nerimo sutrikimai, vienišumas, priklausomybės. Padaugėjo moterų nuogąstavimų, jog daug valgo net kai nėra alkanos. Ši problema neretais atvejais kyla dėl nerimo ar vienišumo jausmo. Taip pat padaugėjo besikreipiančių suaugusių, kurie išgyveno dėl priklausomybės nuo kompiuterių ar tabako gaminių. Kai kurie žmonės, anksčiau metę rūkyti, vėl grįžo prie šio įpročio. Išaugo priklausomybė nuo alkoholio, psichotropinių medžiagų, vaistų. Žmonės priklausomybes teisina tuo, kad iš jų viskas buvo atimta, nebeliko malonumų, todėl susitikimus su draugais, kino, laisvalaikio paliktą tuštumą bando užpildyti tokiais būdais.
Kalbėdama apie tėvų ir vaikų santykius, psichologė pastebi, jog ne tik vaikai pasidarė irzlesni ir sunkiau sukalbami. Tėvai, kurie liko namuose ir turėjo padėti mažiems vaikams mokytis nuotoliniu būdu, taip pat patyrė daug nerimo. Dėl to jie pasidarė irzlesni, piktesni, jautėsi nuolat pavargę.