Utenio aikštės stiklo kubai jau nuo birželio pradžios pripildyti trapaus porceliano gaivos, lengvumo ir rimties. Kartkartėmis stebėdami judėjimą aikštėje tegalime patvirtinti, kad vaiskus porceliano baltumas ir dekoro auksas patraukia akį, priverčia stabtelėti ir sugrįžti dar kartą. Praeivių žvilgsnius prikausto neįtikėtinas porceliano trapumo ir tvirtumo derinys. Čia eksponuojami dailininkių Kristinos Ancutaitės, Eglės Česonytės Straigienės ir Ramutės Juršienės kūriniai iš tiesų verti praeivių žvilgsnių ir išsamesnės apžvalgos.

Visos trys menininkės šiuo metu gyvena ir kuria Kaune. Šis miestas sieja skirtingo amžiaus dailininkes ir kitais aspektais: dvi iš jų mokėsi tuometiniame Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dabar – Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas), visos trys mokėsi Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute (įvairiais laikotarpiais taip pat keitusiame pavadinimus), visos trys yra Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus narės ir joms yra suteiktas profesionaliojo meno kūrėjo statusas. Darbo patirčių ir kitų veiklų apimtys – taip pat įspūdingos: dėstytojos, mokytojos, lektorės, Ramutė – ilgametė Kauno dailiosios keramikos gamyklos „Jiesia“ darbuotoja, Kristina – baigusi ne tik keramikos, bet ir architektūros studijas ir dirbanti interjero architekte. Ir visos trys – puikios, savito braižo ir nuotaikos keramikos meistrės, kurių darbų yra įsigiję ne tik privatūs asmenys, bet ir galerijos, muziejai ir kolekcionieriai Lietuvoje ir pasaulyje.
Bandžiaus suskaičiuoti, kad, kartu sudėjus visų trijų kūrybinį „kraitį“, mus pasitiktų apie du šimtus parodų. Vien parodų! O kur dar užsakomieji darbai – tarptautinių ir Lietuvos konkursų laureatams sukurti apdovanojimai ir vardinės įmonių nominacijos (prizai), kuruotos vietinės ir tarptautinės parodos, sukurti katalogai ir administruoti projektai.
Vis dėl to, pristatant menininkus ir jų biografijas, labiausiai norisi kalbėti apie kūrybos procesus ir jų rezultatą – kūrinius.
Kaip sako menininkė Kristina Ancutaitė: „Keramika – tai medžiaga, kuri leidžia išsipildyti svajonėms. Svajonės tampa apčiuopiamos ir atgyja”. Stebint Kristinos kūrinius iš tiesų apima jausmas, kad mistinės moterys-paukštės gali atgyti ir išdalyti savo turtus visiems, patikėjusiems svajonės galia. Sparnuoti ir širdingi Kristaus kančios simboliką atkartojantys kūriniai ir auksinė Madona gal kiek sutrikdo mintis, metus pirmąjį žvilgsnį. Tačiau įsižiūrėję galime atpažinti kiekvienas savo patirtį, kai iš pažiūros trapūs sparnai iškelia mūsų širdis virš kasdienybės negandų, o tyloje ir susikaupime įgyta patirtis virsta vertinga išminties aukso skraiste, imančia spindėti ir išorėje.
Trapūs ir tokie ištvermingi. Nebijantys kaitros ir tiesioginės saulės. Saviti ir išdidūs. Taip galbūt galėtume pasakyti apie daugelį kūrinių, tačiau tokie apibūdinimai itin tinkami kalbant apie Ramutės Juršienės lelijas. Kompozicija „Gamtos metamorfozės“ – tai lyg baltas ežeras, pražydęs lelijomis. Augimas, linija, kreivė, lapelio trapumas ir porceliano skaidrumas. Ir mano galvoje vis praslystanti mintis – kiek kartų per gyvenimą teko versti šukėmis nedailų, nepavykusį egzempliorių, kad šie – vitrinose – puikuotųsi tuo sunkiai nupasakojamu trapumo ir tvirtybės deriniu, sutelpančiu žiedo taurelėse?!
Galbūt aiktelėti iš netikėtumo privers ir Eglės Česonytės kūriniai: iš tolo žiūrint, mezginiai atrodo iš tiesų – lyg iš močiutės skrynios. Tačiau taip tik atrodo ir tik iš tolo žvelgiant. Iš arti stebime dailų ažūrą ir štai tada iš tiesų norisi aiktelti – kaip išmegzti porceliano siūlais tuos raštus? Kompozicija „Šeši metai su močiute Emilija“ vargu atsakys į šį klausimą, nes tik autorė žino, kiek iš tiesų prireikė laiko, kad porcelianas kūrėjos rankose virstų „šilta vilna“. Tačiau tikiu, kad kojinės ir obuoliukai nukels mus mintimis į vaikystės dienas su mūsų pačių močiutėmis ir seneliais, jeigu tik turėjome galimybę juos pažinti ir jų rankų šilumą dar galime justi, ar bent – prisiminti.... Tegul išsipildo jautraus „Prašymo“ didybė ir trapumas – prisiminkime šaknis, istoriją, skirtingus laikmečius, įsispaudusius medžio rievių vingiuose, ir kelkime į viršų baltas rankas – tegul išsipildo.
Aplankykite parodą Utenio aikštėje. Tam tikrai dar turite laiko visą rugpjūtį. Ir sutikite (arba prieštaraukite jai) su dailininkės Kristinos Ancutaitės mintimi, kad „keramika – tai menas, kuris nepaklūsta vien tavo norams. Čia visada rasite dalelę dangaus“. Jei menininkai randa dangaus – galbūt galime ir kiekvienas iš mūsų? Pabandykime!