„Atokių stočių“ sutiktuvės kaskart vis kitokios. Vienuoliktosios taip pat skyrėsi nuo ankstesniųjų. Žinoma, buvo ir įprastų dalykų, be kurių „Atokios stotys“ nebūtų „Atokiomis stotimis“: poetai skaitė savo eiles, buvo apdovanotas laureatas, juokavo Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas, aidėjo plojimai. Bet „Atokių stočių“ sutiktuvės pirmą kartą vyko lauke, erdvėje prie Utenos meno mokyklos, jos buvo skirtos jubiliejiniam miesto gimtadieniui, o rugpjūčio vakaras pasitaikė kaip niekad šaltas. Gal todėl negausiai susirinkę poezijos mylėtojai gaudyte gaudė poetinį žodį, kurie šildė sielą, glostė ausis, jaudino ir stebino.

Almanache „Atokios stotys“ šiemet publikuodamos 28 poetų eilės. Poetai – Lietuvos periferijose ir emigracijoje gyvenantys. Scenoje naujomis ir ne visai naujomis eilėmis su žiūrovais pasidalino gerai ir ne tiek gerai uteniškiams žinomi poetai: Ieva Rudžianskaitė, Benediktas Januškevičius, Vytautas Kaziela, Viktoras Rudžianskas, Regina Katinaitė-Lumpickienė, Viktoras Gulbinas, Justas Jasėnas, Rasa Milerytė, Tomas Vyšniauskas ir kt.
Svarbiausias sutiktuvių akcentas – 2021 metų „Atokių stočių“ literatūrinės premijos įteikimas poetui, kurio publikacija almanache „Atokios stotys“ komisija (komisijos pirmininkas – Alvydas Katinas) įvertino geriausiai. „Atokių stočių“ literatūrinės premijos laureate tapo poetė Diana Paklonskaitė. Diplomą poetei Alvydas Katinas įteikė už lietuvių literatūros sklaidą Lietuvoje ir emigracijoje, geriausią publikaciją almanache „Atokios stotys“, kūrėjų, gyvenančių ir dirbančių periferijoje, vienijimą, visuomeninę ir literatūrinę veiklą bei darbą su jaunaisiais literatais.
Diana Paklonskaitė gimė 1970 m. Kaune. Baigė Kauno aukštesniąją meno mokyklą. Gyveno Druskininkuose. Šiuo metu gyvena Airijoje. 2006 metais išėjo pirmoji poezijos knyga „Gilaus mėlynumo“, 2014 metais – antroji „Lakštingalų Airijoj nėr“.
Tradiciškai „Atokių stočių“ laureatą dovana – molio puodyne – pradžiugina puodžių karalius Vytautas Valiušis. Tradicijai nebuvo nusižengta ir šįkart: laureatei buvo įteiktas Vytauto Valiušio molio ąsotis, į kurį tikrai galima pridėti ir raidžių, ir žodžių, ir visą posmą.