Eidamas 86-uosius mirė Lietuvos mokslų akademijos narys, Lietuvos astronomas, profesorius, habilituotas daktaras Vytautas Pranciškus Straižys

V. P. Straižys gimė 1936 metais Utenoje, Grybelių kaime. Baigęs Utenos I vidurinę mokyklą, 1954 m. įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą, kurį baigė 1959 m. Dar studijuojant Vilniaus universiteto Fizikos fakultete, 1957 m., pasirodė pirmieji jo moksliniai darbai apie kometų ir sidabriškųjų debesų stebėjimus. 1959 metais V. P. Straižys įstojo į Mokslų akademijos Fizikos ir matematikos instituto astrofizikos aspirantūrą, vadovaujamą prof. Pauliaus Slavėno. 1963 m. apgynė kandidatinę disertaciją „Daugiaspalvių fotometrinių sistemų tyrimas“.

1962–1965 m. kartu su Kazimieru Zdanavičiumi jis sukūrė septyniaspalvę fotometrinę sistemą, kuri pasaulyje žinoma kaip Vilniaus fotometrinė sistema. 1971 m. Tartu universitete V. P. Straižys apgynė daktaro disertaciją „Daugiaspalvė žvaigždžių fotometrija“. 1967 m. buvo priimtas į Tarptautinę astronomų sąjungą, tapo Fizikos ir matematikos instituto, o vėliau Fizikos instituto Astrofizikos skyriaus vadovu ir dirbo šiose pareigose beveik 37-erius metus. Greta darbo Fizikos ir matematikos institute V. P. Straižys ilgus metus dirbo ir neetatiniu Vilniaus universiteto Astronomijos observatorijos vadovu, dėstė studentams įvairius astronomijos kursus. 1973 m. V. P. Straižiui skirta LSSR valstybinė premija.
Vilniaus fotometrinė sistema ypač išpopuliarėjo, kai V. P. Straižys 1977m. išleido monografiją „Daugiaspalvė žvaigždžių fotometrija“. Jis buvo kviečiamas į šios tematikos tarptautines mokslines konferencijas, buvo daugelio jų organizacinių komitetų narys. Ši sistema stebėjimams imta naudoti įvairiose šalyse (JAV, Čilėje, Vokietijoje, Bulgarijoje). 1978–1979 m. Vilniaus fotometrinė sistema pradėta plačiai taikyti galaktikos struktūrai, žvaigždžių spiečiams ir tarpžvaigždinei ekstinkcijai tirti įvairiose dangaus srityse, taip pat žvaigždžių metalingumui nustatyti. 1979–1985 m. V. P. Straižys buvo išrinktas Tarptautinės astronomų sąjungos Žvaigždžių klasifikacijos komisijos viceprezidentu ir prezidentu. 1982 m. išleista antroji jo monografija „Žvaigždės su metalų deficitu“.
Didelė darbo patirtis lėmė tai, kad Lietuvos astronomai buvo pakviesti bendradarbiauti su Europos kosmoso agentūra ruošiant į kosmosą GAIA observatoriją, o V. P. Straižys – vadovauti jos pekuliariųjų žvaigždžių klasifikacijos darbo grupei.
Prof. V. P. Straižys 1991 m. buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos nariu ekspertu, 1996 m. – nariu korespondentu, nuo 2011 m. – Lietuvos mokslų akademijos narys emeritas. 2003 m. už darbų ciklą „Galaktikos struktūros ir evoliucijos tyrimai 1982–2002 m.“ kartu su bendraautoriais jam antrą kartą skirta Lietuvos mokslo premija. Profesorius mokslinėje spaudoje paskelbė per 300 straipsnių, yra 3 monografijų autorius. Jam vadovaujant apginta per 20 disertacijų. 1969–1990 metais V. P. Straižys vadovavo Molėtų astronomijos observatorijos ir Maidanako stebėjimų stoties Uzbekistane statybai bei teleskopų įrengimui.
1977–1990 m. profesorius V. P. Straižys buvo „Vilniaus astronomijos observatorijos biuletenio“, 1992–2016 m. j tarptautinio žurnalo „Baltic Astronomy“, 1991–2001 m. m. – metraščio „Lietuvos dangus redaktorius“. 1992 m. išleista knyga „Paukščių takas“. 1984 m. kartu su Antanu Juška sudarė ir išleido „Astronomijos enciklopedinį žodyną“, o 2002 m. vienas parengė ir išleido jau dvigubai platesnį tokio pat pavadinimo žodyną. 1993 m. išleistas „Astronomijos“ vadovėlis vidurinės mokyklos 12 klasei, 1995 m. kartu su Aloyzu Pučinsku ir Algimantu Ažusieniu – „Astronomijos“ vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams ir doktorantams (atnaujintas 1999 m.). Nuo 1955 metų yra parašęs daugiau nei 500 mokslo populiarinimo straipsnių ir leidinių. 2002 m. jo vardu pavadintas asteroidas 68730. 2003 m. už nuopelnus mokslui apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Karininko kryžiumi.
Utenos kraštas ir jo istorija jam visada buvo ypatingai reikšmingas ir svarbus, čia jis užaugo, baigė mokyklą ir subrendo kaip būsimasis mokslininkas. Dažnai prisimindavo savo mokytojus ir nuotykius iš vaikystės laikų. Utenos krašto ir jo giminės istorija nugulė autobiografijoje „Mano šioje žemėje gyvenimo ataskaita“ I dalis.
Atsisveikinimas su Velioniu antradienį (gruodžio 21 d.) laidojimo paslaugų centre „Nutrūkusi styga“ (Ąžuolyno g. 10, Vilniuje) nuo 15 val. Išlydėjimas į Utenos senąsias kapines – trečiadienį 11 val. 30 min. Laidotuvės Utenos senosiose kapinėse 13 val. 30 min.