Seniūnija, kurioje yra žirgynas, du privatūs vaikų darželiai, du vaikų dienos centrai, Anykščių Puntuko brolis, tikrų raganų namai ir nusiraminimą teikiantis multisensorinis kambarys. Maža to: seniūnijos seniūnas – buvęs sportininkas ir kariškis, tarnybai Lietuvos kariuomenėje atidavęs 20 metų. Kito Lietuvos krašto gyventojas ne iškart pasakytų, kuri gi čia seniūnija, o uteniškiui nereikėtų ilgai galvos sukti: tai – Utenos seniūnija, ta, kuri yra kaimiškoji, ir kuri dideliu lanku apglėbia daugiau kaip pusę miesto.

Paklausus seniūnijos seniūno Sauliaus Gaižausko, kuo dar ypatingi jie yra, jis nedvejodamas atsakė – žmonėmis. „Esam ta seniūnija, kuri turi ne vieną administracinį centrą su aktyviomis, veikliomis, daug idėjų ir sumanymų generuojančiomis bendruomenėmis, – sakė seniūnas. – Vienos jau gyvuoja 20 metų, kitos – ką tik susikūrė. Tad galima sakyti, kad esame dar ir jauna seniūnija.“
Kad visų bendruomenių veiklą būtų galima sėkmingai koordinuoti, buvo įsteigta, pasak seniūno, „motininė“ bendruomenė su taryba, į kurios sudėtį įeina visų kitų bendruomenių atstovai. Šiai „mamai“ vadovauja vienbalsiai išrinkta Rima Petrošienė.
Seniūnijos bendruomenė jau aštuntus metus įgyvendina projektą „Pagalba į namus“. Tai – visos seniūnijos gyventojams, kuriems 75 m. ir daugiau, teikiamos įvairiausios paslaugos: namų priežiūra, maisto nupirkimas ir pagaminimas, palydėjimas pas daktarėlį, į vaistinę ir pas kunigėlį, sunkiau vaikščiojantiems ar prastai bematantiems – pavėžėjimas. Teikiamos ir kitos paslaugos: kapelių priežiūra, dokumentų sutvarkymas, mokesčių sumokėjimas.
„Projekto metu esam įdarbinę tris darbuotojus, kurie lanko senjorus ir tiekia jiems minėtas paslaugas. Senjorai taip priprato prie darbuotojų, kurie jiems padeda, kad sunkiai beįsivaizduoja gyvenimo be jų. Šiuo metu pagalbą namuose gauna 32 asmenys, – pasakojo Saulius Gaižauskas. – Garbaus amžiaus gyventojai nuolat nerimauja ir klausinėja, ar gaus paslaugas kitais metais, ar jie atitiks nuolat besikeičiančius reikalavimus, ar bus kam padėti įvairiuose reikaluose. Galiu nuraminti ir pasakyti, kad projektas gyvuos ir nė vienas neliks be paslaugų.“
Darbuotojai – vietiniai, laiko patikrinti, puikiai įvertinti ir senjorų, ir jų artimųjų. Jie gerai pažįsta aptarnaujamus žmones, žino jų gyvenimų istorijas. Tai – tikra vertybė, nes pasitikėjimas vienas kitu gali išspręsti daugybę problemų. Pasak seniūno, būtų galima įdarbinti dar du žmones, bet projekto lėšos riboja šią galimybę.
Liepos 1 d. Biliakiemyje duris atvėrė naujas objektas seniūnijoje - multisensorinis kambarys. Seniūnas juokauja: tai vieta, į kurią atėjęs labai pavargęs išeisi dar labiau pavargęs. O jei rimtai, multisensorinis kambarys – tai speciali erdvė, kurioje yra įvairių stimulų (spalvų, garsų, aromatų ir kt.), padedančių gyventojams suvokti savo jutimus ir jausmus. Pasak S. Gaižausko, kambarys skirtas visiems, susiduriantiems su iššūkiais: ir specialiųjų poreikių turintiems vaikams, ir senjorams.
Visos seniūnijos bendruomenės įgyvendina ne po vieną projektą. Biliakiemyje įsteigtas ir veikia vaikų dienos centras, be to, jau ne pirmus metus veikia vaikų vasaros poilsio stovykla „Aitvaras“. Ji dieninė, nemokama, vienos savaitės trukmės (prieš keletą metų buvo dviejų savaičių), į edukacines, pažintines veiklas įtraukianti seniūnijos vaikus. Šią vasarą „Aitvare“ ilsėsis 35 vaikai. Stovykloje numatoma daug naujų pramogų, susitikimų, žygių ir kitų linksmybių.
Pačkėnų bendruomenė visai neseniai atšventė veiklos 20-metį. Per šį laiką jau susiformavo tradicijos, buvo nuveikta daug darbų, suburta tvirta, vieninga bendruomenė, įkurtas vaikų dienos centras, rengiamos vaikų vasaros stovyklos. Visa tai galėjo padėti atsirasti vienam ypatingam objektui: Raganų muziejui. O gal Pačkėnai yra mėgiama raganų susibūrimo vieta, ir jos pačkėniškėms moterims netyčia pakuždėjo mintį čia joms įkurti namus? Kaip ten bebūtų, bet namai raganėlėms Pačkėnuose atsirado. Seniūnas tam neprieštaravo (neduokdie, raganoms stoti skersai kelio...), nors prisipažino, kad iš pradžių tai buvo didelis iššūkis. Dabar Raganų muziejus su jam vadovaujančia vyr. ragana Loreta Prosvirova – labiausiai lankoma Pačkėnų vieta. Į muziejų atvažiuoja vaikų ir suaugusių ekskursijos iš visos šalies. Buvo atvykusi ir vyriausioji Lietuvos ragana Vilija Lobačiovienė. Muziejuje ekspozicija nuolat keičiama, pildoma, vyksta įvairios edukacijos. Kadangi muziejų lanko daug vaikų, kurie jame praleidžia nemažai laiko, bendruomenės aktyvas pradėjo rūpintis mažųjų ekskursantų maitinimu. „Šiuo metu baigiamas vienos muziejaus lauko sienos apipavidalinimas, – sakė Saulius Gaižauskas. – Ant jos „pakibs“ daug gražių pasakų personažų. Džiaugiamės muziejaus pagrindinės raganos aktyvumu, užsidegimu bei naujomis idėjomis. Kartais tenka mūsų raganaitės entuziazmą ir pristabdyti, nes kitaip į Pačkėnus susikvies viso pasaulio raganas...“
Kita 20-metį atšventusi seniūnijos bendruomenė ir puoselėjanti savo tradicijas – Vaikutėnų. Aktyvių, kūrybingų žmonių grupė savo mintimis, idėjomis apjungia visą bendruomenę. Kas nežino vaikutėniškių nupintų Advento vainikų ir rengiamų jų parodų bei aukcionų. Advento vainikus pinti susirenka visa bendruomenė: ir maži, ir dideli. Kaip ir į kraštiečių šventę, kuri vyksta kasmet ir į kurią suvažiuoja, suguža per 300 Vaikutėnuose gyvenančių ar gyvenusių kraštiečių.
„Vaikutėnuose veikia privatus vaikų darželis „Aukime kartu“, – pasakojo seniūnas. – Jis įkurtas administraciniame pastate, nuolat plečiasi, nes jį vis daugiau lanko vaikų ne tik iš seniūnijos, bet ir iš miesto. Darželis mezga glaudžius ryšius su bendruomene. Vadinasi, bus naujų projektų ir veiklų“. Taip pat administraciniame pastate netrukus bus įkurta tautodailininkės, garsiosios karpytojos Odetos Bražėnienės darbų galerija.
Kūrybingumu nuo vaikutėniškių neatsilieka ir Nemeikščių bendruomenė. Jos narių pastangomis ir užsispyrimu Nemeikščiuose buvo pastatytas stogastulpis čia gimusio ir augusio poeto Alfonso Nyka-Niliūno atminimui įamžinti. Stogastulpio autorius – Algirdas Kamliauskas. Bendradarbiaujant pagrindinei seniūnijos bendruomenei, Utenos kultūros centrui ir Nemeikščių bendruomenei, minint poeto gimimo šimtmetį, buvo įrengtas informacinis stendas, skirtas supažindinti lankytojus su poeto gyvenimu ir kūryba, ir šalia pastatytas akmuo su atminimo lenta.
Dar vienas nemeikščiškių projektas – gatvių pavadinimai. Kaip sakė seniūnas, seniūnijai beveik nereikėjo prisidėti prie šio darbo, viską sugalvojo, sukūrė ir pastatė patys gyventojai. Nemeikščių bendruomenės vieningumo pavyzdys – ir iškaba prie įvažiavimo į gyvenvietę, esanti tarsi Nemeikščių vizitinė kortelė.
„Už tai, kad visi rajono gyventojai gali pailsėti tvarkingoje, švarioje Nemeikščių tvenkinio maudykloje, reikia dėkoti Utenos seniūnijos bendruomenės aktyvui. Netolimos ateities seniūnijos uždavinys – pritaikyti maudyklą žmonėms su specialiaisiais poreikiais, įrengiant jiems tinkamą infrastruktūrą. Tai iššūkis, bet neabejoju, kad su juo susitvarkysime,“ – teigė seniūnas.
Medenių gyvenvietė traukia kiekvieno atvykusio akį savo tvarkingumu ir gražumu. Tai – bendruomenės, daug dėmesio skiriančios aplinkos puošimui, nuopelnas. Įgyvendintas aplinkos tvarkymo projektas įgalino sutvarkyti aikštelę, pastatyti lauko treniruoklius, buvusios senosios pieninės vietą paversti magnolijų parku. Pasak seniūno, šioms gražuolėms parke į draugus netrukus įsiprašys ir ąžuoliukai. „Medenių bendruomenė iš projekto nusipirko ir kiekvienam centrui labai reikalingą daiktą – traktoriuką viešųjų erdvių priežiūrai. Ir draugiškai juo naudojasi.“
Pati jauniausia seniūnijoje – Joneliškio bendruomenė. Nors visai neseniai susikūrė, bet labai ambicinga, turinti daug planų ir sumanymų. Pagrindinis joneliškiečių noras – sukurti modernų šiuolaikinį žirgyną. Žirgynas ir dabar veikia, yra populiarus ir mėgiamas lankytojų, jame vyksta įvairios edukacijos, puoselėjami tradiciniai ir netradiciniai amatai, bet bendruomenė turi didesnių ateities planų. Jų dabar neatskleisim, tegu visai Utenai ir rajonui bus maloni staigmena.
„Joneliškis – jauna gyvenvietė, – pasakojo S. Gaižauskas. – Joje kuriasi daug jaunų šeimų, auga nemažas būrys mažųjų joneliškiečių, statomi namai, atsiranda naujos gatvės, kuriasi verslai. Nenuostabu, kad veikia ir privatus vaikų darželis skambiu pavadinimu „Ąžuolų vaikai“. Darželyje vaikai ugdomi kaip tikri gamtos vaikai, jie daug laiko praleidžia lauke tyrinėdami aplinką ir mokydamiesi mylėti gamtą.“ Joneliškiečiai puoselėja dar vieną sumanymą – įkurti ąžuolų parką, kur jie galėtų vykdyti (ir jau vykdo) įvairaus pobūdžio veiklas.
Biliakiemyje yra dar vienas ypatingas lankytinas objektas. Kaip jau straipsnio pradžioje rašyta, seniūnija turi tikrą Anykščių Puntuko brolį – Biliakiemio Puntuką, kuris saugomu geologiniu gamtos paminklu paskelbtas dar 2002 m.
Biliakiemio „Puntuko“ istorija tokia: greičiausiai niekas anksčiau nežino apie Biliakiemio kaime buvusio ūkininko Alfonso Ramelio sodyboje esantį didžiulį bevardį akmenį. Jis buvo atkastas 2016 m. Jo aukštis – 3,50 m, ilgis – 6,20 m, plotis – 4,10 m, perimetras – 16 m. Dėl mechaninio dūlėjimo riedulio paviršius nusėtas nedidelėmis duobutėmis. Akmuo guli netoli buvusios pelkės, giliai įsmigęs į žemę. Anksčiau tikslus šio akmens aukštis nebuvo žinomas, nes didesnė dalis slėpėsi po žeme. Pasak vietos gyventojų, buvo bandymų pasikasti gilyn, tačiau giliau akmuo tik platėjo. Melioruojant laukus akmenį buvo bandyta atkasti buldozeriais, tačiau ir tada akmens apačios nepavyko pasiekti. Pasak šio krašto žmonių, akmuo ir vieta apipinta įvairiais mitais ir legendomis.
„Taigi mes tokie – plėtojantys kultūrą, kuriantys verslus, įgyvendinantys projektus, investuojantys į jaunimą ir vaikus, bet nepamirštantys senjorų, – baigdamas ekskursiją po seniūniją, sakė Saulius Gaižauskas. – Visos šešios bendruomenės veikiančios, kuriančios, organizuojančios ir galvojančios apie ateitį. Su savais norais, polėkiais ir siekiais. Iššūkių daug, diskusijų ir ginčų taip pat, bet tai netrukdo, atvirkščiai, padeda „lipdytis“ tvirtai bendrystei“.