Girdėjote sakant: „Akmenų - nars ūžsimušk, vandenią - nars prigerk, malkų – nars sudek“? Apie ką čia kalbama? Tauragniškiai iškart pasakytų: „Taigi apia mus, apia mūsų kraštų!“. Kiti dar ir pridėtų: „A valgyt nėr“.
Nors Tauragnų žemės nėra derlingos ir žemės ūkiu užsiiminėti seniūnijoje labai nedėkingas dalykas, bet Tauragnų seniūnija – viena turtingiausių. Kuo gi ji turtinga? – paklausite. Ogi savo archeologiniu paveldu ir išskirtiniais gamtos paminklais. Kaip sakė seniūnas Alvydas Danauskas, pirma, ką sužinojo pradėjęs seniūnauti prieš 23 metus, tai, kad seniūnijoje archeologinio paveldo yra tiek, kiek nėra kitose rajono seniūnijose kartu sudėjus.

„Seniūnijoje yra 13 piliakalnių, miškuose gausu pilkapynų, akmenų su įvairiais ženklais, – pasakojo seniūnas. – Kas nežino Žiezdrių akmens, kuriame yra antspaudas, vadinamas velnio pėda. O labiausiai lankomi – tai garsieji Mokas su Mokiuku. Galima sakyti, kad Moko akmuo – pirmas lietuviškas žvaigždžių žemėlapis. Ant jo yra tam tikra tvarka išdėstytos vienodos duobutės, tarsi kažkieno pirštu į košę bakstelta. Spėjama, kad tai astronominiai ženklai. Matyt, mūsų protėviai gilioje senovėje su dangaus žiburiais buvo gerai susipažinę“.
Nevalia nepaminėti įspūdingojo Taurapilio piliakalnio, kuriame jį kasinėję archeologai rado unikalių dirbinių. Pastarųjų amžius gali siekti net tūkstantį metų! O viename pilkapyje buvo atkastas turtingo kunigaikščio kapas, kuriame buvo palaidotas ir žirgas bei rastas kalavijas su inkrustuotais brangakmeniais. Niekur kitur Lietuvoje kito tokio archeologai nerado.
Kad archeologai Tauragnuose tikrai turėtų darbo ir galėtų atkasti ne vieną įspūdingą archeologinį radinį, galima neabejoti, nes netyrinėtų piliakalnių seniūnijoje dar yra. Vienas tokių – Tauragnų piliakalnis, esantis netoli Tauragno ežero pietinio kranto ir archeologų datuojamas I tūkstantmetis–II tūkstantmečio pradžia. Bėda ta, kad piliakalnio kultūrinis sluoksnis yra gerokai apardytas.
Užtat į seniūnijos miškus, paraistes, ežerų pakrantes užklydę turistai ar šiaip poilsiaujantys gali pasijusti besantys mažai civilizacijos paliestame krašte. Ne be reikalo Tauragnų seniūnija yra Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje ir didžiuojasi turinti net 40 ežerų (su kai kuriais ribojasi). Viso šio sąrašo lyderis – giliausias Lietuvos ežeras Tauragnas. Tiesa, necivilizaciją prie ežero jau sunku rasti. Prie jo įrengta poilsiavietė „Tauragno slėnis“ – gausių turistų ir poilsiautojų būrių traukos vieta, kurioje ežero platybėmis galima gėrėtis nuo dviejų pontoninių lieptų su apžvalgos aikštelėmis. Yra pastatyti lauko baldai, įrengtos paplūdimio tinklinio ir vaikų žaidimų aikštelės, pavėsinės, laužavietės. Tiesiog ilsėkis ir džiaukis.
„Kai buvo rengiama ši poilsiavietė, daug ko negalėjome daryti, buvo taikoma nemažai apribojimų, nes čia – ir nacionalinio parko teritorija, ir Tauragno kraštovaizdžio draustinis, – pasakojo seniūnas. – Šiuo metu dar vieną poilsiavietę norime įrengti prie Tauragno kaimyno – Labės ežero. Tiesa, šiokia tokia poilsiavietė ir dabar yra prie ežero. Bet ją būtina tvarkyti. Kadangi prie šio ežero apribojimų jau jokių nėra, planuojame poilsiavietę su visa infrastruktūra: tramplynu, pontoniniu tiltu, automobilių stovėjimo aikštele ir kitais reikalingais objektais. Gal bus galima ežere ir vandens slidėmis pačiužinėti“.
Pasak seniūno, Tauragnai turėtų tapti vartais į Aukštaitijos nacionalinį parką, viliosiantys lankytojus iš Lietuvos, o ir iš viso pasaulio galimybe pasinerti į gamtos grožybes. Tad ateities planuose – ir garsiosios Lietuvos raganos Eugenijos Šimkūnaitės arbatinės įrengimas, ir Tauragnų krašto muziejaus plėtra.
„Buvusios Tauragnų mokyklos pastatą nupirkęs ir dabar ten įrengiantis senelių namus verslininkas žengė dar vieną svarbų žingsnį – nupirko buvusios kolūkio kontoros pastatą, kuris priklausė bažnyčiai, – sakė A. Danauskas. – Na, senelių namai - ne turistinis objektas, bet miesteliui labai reikalingas ir svarbus. Užtat buvusios kontoros patalpose verslininkas žada įrengti dar du miesteliui labai reikalingus objektus – viešbutį ir kavinę. Jie neabejotinai prisidės prie Tauragnų, kaip vartų į nacionalinį parką, kūrimo“.
Jau dabar atvėrus šiuos vartus galima pasinerti į Tauragnų seniūnijos gamtos grožybes ir įdomybes. Yra seniūnijoje pats aukščiausias kalnas Utenos rajone - Papirčių piliakalnis, dar vadinamas Dovydo kalnu, Kamša, Papiliakalniu, Barsuko kalnu. Jis iškilęs yra Šventosios ir Žeimenos upių baseinų takoskyroje, trys kilometrai nuo Tauragnų miestelio. Jo aukštis virš jūros lygio – 245,8 metro. Pasak seniūno, užlipus ant Papirčių piliakalnio pietiniame horizonte galima matyti Molėtų rajone esančio Lietuvos etnokosmologijos muziejaus bokštus.
Prie piliakalnio tyvuliuoja kitas rekordininkas – Piliakalnio ežeriukas, virš jūros lygio iškilęs 198,9 m. Na, ne aukščiausiai virš jūros lygio iškilęs, yra Lietuvoje ir aukščiau tyvuliuojančių, bet vis tiek Utenos krašte aukščiausiai.
„Turėjom svajonę, kurios ir dabar neatsisakom, – prie Papirčių kalno miške pastatyti apžvalgos bokštą, – kalbėjo seniūnas. – Rengdamiesi tai įgyvendinti, iš Kultūros paveldo departamento ir leidimą buvom gavę. Tuo metu Lietuvoje dar nebuvo daug apžvalgos bokštų, tad mūsiškis būtų buvęs tikras perliukas. Bet, kaip minėjau, ir dabar nevėlu įgyvendinti šią svajonę. Juoba kad šalia yra neprivatizuotas sklypas, kuriame būtų galima įrengti keliuką privažiuoti ir nemažą aikštelę automobiliams.“
Tauragnų seniūnija garsi ir savo etnografiniais kaimais. Tai – Strazdai, Šuminai, Vaišnoriškės, Varniškės, Šiaudiniškis. Jie – ne tik senosios lietuviškos architektūros paminklai, juos buvo labai pamėgusi Lietuvos televizija. Štai Šuminų kaime buvo filmuotas legendinis filmas „Tadas Blinda“: prie Šuminų pušies priesaiką Blindai davė Čigonas. Šuminų kaime vasaras praleisdavo šviesios atminties aktorius, suvaidinęs legendinį Tadą Blindą, Vytautas Tomkus. Varniškių kaime buvo filmuojamas kitas lietuviškas meninis filmas „Velnio sėkla“. Kaimas garsus ir savo ąžuolu, kuriam – apie 500 metų. 2008 m. Varniškių ąžuolas paskelbtas valstybės saugomu botaniniu gamtos paveldo objektu. Anksčiau šiame kaime augęs kitas ąžuolas kamieno viduje turėjo didelę tuščią erdvę, į kurią galėjo sutilpti 6 suaugę žmonės. Karo metu jame gyventojai slėpė grūdus, lašinius, kitokį turtą, net avis. Jam buvo apie 700 metų. Deja, jis baigė savo gyvenimą 1990 metais.
„Fantastiškai gražūs tie mūsų kaimai, – pasakojo A. Danauskas. – Atkreipėt dėmesį? Juose nėra elektros stulpų. Deja, kai kurie kaimai nebelabai išsaugoję savo autentiškumą. Gal pats etnografiškiausias yra Vaišnoriškės kaimas prie Bukos upės. Jame išlikusios dvi sodybos iš keturių, kurios yra autentiškos, nendrėmis dengtais stogais. Sodybų savininkai prižiūri jas ir tvarko, siekdami išlaikyti autentiškumą, etnografiškumą. Kitas autentiškumą išlaikęs yra Varniškių antrasis kaimas. Nors jo sodybų pastatų stogai dengti šiferiu, bet išlikęs senovinis kaimo namų išdėstymas, yra nemažai kitų senų pastatų ir medžių“.
Pasak seniūno, su kaimų lankytojais, turistais nutinka visokių kuriozų. Daugelis jų į kaimus atvažiuoja kaip į Buities muziejų. Tad vietiniams gyventojams kartais juos tenka gražiai ir ne visai gražiai išprašyti iš savo sodybų.
Tauragniškiai šiemet įgyvendino vieną naują atrakciją. Tiksliau, Daunorių krašto bendruomenė „Ažu Tauragną“. Buvo parašytas projektas, įgyvendinti jo uždaviniai, ir štai Tauragno ežere pradėjo kursuoti turistinis laivas. Tikrų tikriausias laivas: su deniu viršuje, bendra patalpa apačioje, dujiniu griliu, kurio pagalba galima maistą pasišildyti ar šašlykų išsikepti. Kaip sakė seniūnas, plaukimą galima užsisakyti įvairiai trukmei: valandai, dviem, trims. Laivu vienu metu gali plaukti 12 ir daugiau žmonių.
„Pagal projektą laivui valdyti buvo įsteigti etatai. Taip atsirado net trys laivo kapitonai, – šypsosi A. Danauskas. – Kapitonai nenuobodžiauja: paslauga yra populiari, užsakymų daug, kapitonai tik spėja suktis. Užsisakyti paslaugą reikia iš anksto, ir, ko visai nesitikėjau, laukti eilėje. Paplaukioti Lietuvos perlu, Tauragno ežeru, atvažiuoja lankytojų vis iš tolesnių šalies vietų.“
Ir kaip kitaip: plauki Tauragnu, klausaisi įdomių kapitono pasakojimų apie ežerą, seniūniją, Taurapilio piliakalnį, prisimeni legendas, kuriomis apipintas beveik kiekvienas seniūnijos žemės lopinėlis, ir negali atsigrožėti apylinkėmis. Tauragnas didelis, ilgas, plauki plauki, atrodo, jau viskas, jis čia baigsis, jau krantas, bet pasuka laivas už iškyšulio – ir atsiveria kiti, dar gražesni ežero ir jo apylinkių vaizdai. Net kvapą užgniaužia. Ir jau nebenori, kad kelionė ežeru baigtųsi, kad kapitonas pasakytų; „Atplaukėm. Prašom išlipti“.