Čia knygos bendrauja, kalbina atėjusiuosius jų aplankyti, pasakoja apie tai, kas buvo anksčiau, ir kaip tai, kas jau buvo, pateko į jų puslapius.
Čia knygos, praleidusios plačiajame pasaulyje daugybę metų, keliavusios iš rankų į rankas ir gyvenusios ne vienuose namuose, atsigulė pailsėti.
Matyt, ilgam, nes čia – knygų prieglauda, į kurią papuolė tos knygos, kurios kažkodėl tapo niekam nereikalingos.
– Labai gaila, kad paskutiniu metu knygos tapo tarsi balastas namuose, kad žmonės jas nustojo vertinti, – kalbėjo Vijolė Čiužaitė-Petrauskienė. – Prisimenu, mūsų namuose knygų buvo tiek, kad ir praeiti būdavo sunku. Sakau kartą tėveliui, kad jas reikia kažkur padėti, gal į kaimą išvežti.

Jo reakcija buvo tokia: piktas žvilgsnis ir klausimas „Kaip tu gali taip kalbėti?!“ Kai vis tik pirmoji partija buvo išvežta (50 tomų „Didžiosios tarybinės enciklopedijos“), tėvelio buvau visaip pavadinta... Knyga buvo šventenybė, vienas vertingiausių dalykų namuose. Tie, kurie jas rašė, sudėjo į puslapius visa, ką geriausia turėjo: savo išmintį, jausmus, širdį, išgyvenimus, prisiminimus. Tai turime gerbti.
Su Vijole Čiužaite-Petrauskiene – knygų prieglaudos prižiūrėtoja ir puoselėtoja – supažindino Kuktiškių seniūnas Aistis Kukutis. Vijolė Čiužaitė-Petrauskienė – savo tėvelių – mamos filologės Elenos Čiužienės ir tėvelio socialinių mokslų daktaro Antano Čiužo – valios vykdytoja. Šviesios atminties Elena ir Antanas Čiužai – knygų prieglaudos įkūrėjai. Vijolės mama kilusi iš Utenos, tėvelio gimtinė – Kuktiškės. Tad abejonių dėl vietos įkurti knygų prieglaudą net nekilo – žinoma, kad Kuktiškėse.
Su Vijole susėdom pasikalbėti ant suoliuko prie Knygų prieglaudos. Prisijungė ir seniūnas, ir dar keletas žmonių. Tikras dpasikalbėjimų klubas.
– Gerbiama Vijole, juk ši vieta ir šis namas, – ypatingi?
– Taip. Šis namas, kuriame dabar yra Knygų prieglauda, kažkada buvo nedidelis tvartelis. Jame gyveno du šviesuoliai: žymusis Rytų Aukštaitijos kryždirbys Antanas Deveikis ir knygnešys Liudvikas Misevičius – Kuliešius. Tėvelis norėjo įamžinti jų atminimą. Todėl knygų prieglauda kartu yra kryždirbio Antano Deveikio ir knygnešio Liudviko Misevičiaus-Kuliešiaus atminimo muziejus. Kuriant čia prieglaudą, senasis tvartas buvo nugriautas, naujam namui rąstai buvo atvežti iš kito kaimo nugriauto namo. Senieji tvartelio rąstai, statant namą, panaudoti nebuvo. Išvis sodybos pastatai anksčiau, kiek prisimenu, buvo kitaip sustatyti. Šalia tvartelio dar buvo kažkoks garažas. Buvo ir daržinė netoliese. Gyvenamasis namas stovėjo kitoje vietoje ir jame gyveno dvi šeimos. Įsivaizduojat, jame visiems užteko vietos, niekas su niekuo nekonfliktavo, nesibardavo. Dabar niekas ir nesuprastų, kaip dviejuose kambariuose galėjo gyventi šeši vaikai, tėtis ir mama, o už sienos – kita šeima su mažu vaiku ir seneliais.
Knygų prieglauda buvo pastatyta 2010 m. Atidarymas – per Jonines. Prisimenu, tėvelis vis nerimo: „Kaip čia dabar, Antanui Deveikiui ir Liudvikui Misevičiui-Kuliešiui atminti kieme už Europos Sąjungos pinigus buvo pastatytas koplytstulpis, o mes niekaip jų atminimo neįamžinam. Nevalia apsileisti“. Ir po dviejų metų – prieglauda ir muziejus.
Žinot, man šie namai ypatingi dar ir tuo, kad tai yra vienintelė vietelė Lietuvoje, kur galima knygas priglausti kaip žmones.
– Vijole, o kaip ten yra su Poezijos pavasariais? Sako, kad į jūsų rengiamus prieglaudoje pavasarius susirenka daug daugiau žmonių, nei į respublikinius?
– O taip. Šiemet įvyko jau tryliktas Poezijos pavasaris. Aš labai didžiavausi, kad pas mus į Knygų prieglaudą atvyko daugiau kaip 50 poezijos mylėtojų. O socialiniuose tinkluose skaičiau, kad Vilniuje į Poezijos pavasario atidarymo šventę šiemet atėjo gal kokie 10. Įsivaizduojat? Vilniuje. Poezijos pavasario šventė. Ir tik 10 žmonių. Neįtikėtina.
Kodėl poezijos pavasaris? Istorija tokia: gyvenamasis namas, kuriame gimė ir mano tėvelis, ir jo broliai, buvo nupirktas prieš kokius 100 metų, apie 1920-uosius. Jį nupirko mano seneliai. Spėju, kad nupirko iš dvaro. Kadangi čia pat gyveno knygnešys Kuliešius, kuris, kaip dabar pasakytume, užsiiminėjo švietėjiška veikla, namuose visada būdavo pilna žmonių. Visais laikais. Prisimenu, mano vaikystėje, prieš 60 metų, namų durys retai kada užsidarydavo: vieni ateidavo, kiti išeidavo, treti susirinkdavo pabendrauti, pasikalbėti. Mano senelis buvo raštingas žmogus, o daugelis gi nemokėjo nei rašyti, nei skaityti. Todėl atėjusieji prašydavo, kad senelis paskaitytų. O skaitydavo senelis iš Kuliešiaus atneštų knygų. Skaitydavo ir lietuvių, ir lenkų kalba. Dar turėjo armoniką, tai susiėjimuose netrūkdavo nei muzikos, nei linksmybių. Namai būdavo kaip tikras dabartinis kultūros centras. Tėvelis nutarė, kad šią tradiciją – žmonių susibūrimus – reikia atgaivinti. O kaip? Mama pasiūlė rengti poezijos pavasarius. Ir štai, pirmasis buvo surengtas 2010-aisiais.
Kai mamos netekom, tėvelis parašė man laišką, kad aš turiu tęsti jų pradėtą darbą. Žinoma, tą veiklą perėmiau mielai. Ir kaip sakiau, šiemet – jau tryliktas Poezijos pavasaris.
– Dar sakėt, kad prieglaudoje yra ir išskirtinių knygų. Gal parodytumėte?
– Einam einam, parodysiu. Iš viso turime apie 5 tūkst. knygų. Štai čia, žiūrėkit, - išskirtinės. Pati brangiausia ir vertingiausia – Kuliešiaus į šiuos namus prieš 100 metų atnešta ir mano tėvelio išsaugota knyga „Wisų metų giwenimaj szwentųjų“. Ji datuojama 1859 metais. Yra kolekcija senučių maldaknygių iš Kuktiškių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios, kurias padovanojo buvęs klebonas monsinjoras Juozas Čeberiokas. Kraštietė istorikė Ona Vokėnaitė dovanojo 19 a. ir 20 a. pradžios knygų. Turime ir kitos kraštietės – kalbininkės, habil. mokslų daktarės Elenos Valiulytės – knygų.
O čia – įvairiais būdais į prieglaudą atkeliavusios knygos. Vienos jų – mano tėvų. kitos buvo dovanotos, atneštos, atiduotos. Mama priglaudė nemažai savo draugų, pažįstamų knygų. Turime Salomėjos Nėries poezijos tomelių, Vytauto Petkevičiaus „Durnių laivą“, Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkį“. Į jokias politines lankas nelendam, tad prieglaudoje kiekviena knyga randa savo vietą.
Šiuo metu knygos į prieglaudą jau nebetelpa, tad priimu ypač vertingas arba tas, kurios yra su autorių autografais, dedikacijomis. Kad galėtumėme priimti visas knygas, su seniūnu Aisčiu planuojame plėsti prieglaudą. Galvojame apie antrą aukštą. Tik bijau, kad mūsų planas taip ir liks tik pagalvojimu.
– Vijole, neabejoju, kad ypatingą prieglaudos energiją pajunta visi, čia apsilankę. Nes kiekvienas daiktas, knyga skurta su meile ir spinduliuoja tą meilę kitiems. Lankytojų, tikriausiai, neatsiginate?
– Ką jūs! Atvirkščiai. Šiemet dar neapsilankė nė vienas lankytojas. Niekas nenori į senas knygas net pažiūrėti, nors prieglauda atvira visas 24 valandas. Tenka tik apgailestauti, kad nėra lankytojų. Kažkas pasakė, kad čia po 30 metų bus vieta, kurioje gyveno tauta, kalbėjusi lietuvių kalba. Liūdna prognozė.
Knygų prieglaudą labai mėgo šviesios atminties dailininkas, ekslibrisininkas, grafikas Klemensas Kupriūnas. Jis čia galėdavo būti nuo ryto iki vakaro. Būdavo, ateina ir sėdi valandų valandas. Taip pat čia pabūti mėgsta gydytojas Raimundas Leipus.
Apskritai, prieglaudoje per visus jos gyvavimo metus apsilankė nemažai įžymių žmonių: politikų, akademinės visuomenės atstovų, menininkų. Ypač nemažai jų atvyksta į Poezijos pavasarius. Tai džiugina.
Žinote, kas dar džiugina? Mano tėveliai kaupė ne tik knygas, bet ir įvairius senovinius daiktus: suvenyrus, rankdarbius, drožinius, nuotraukas. Visi šie daiktai taip pat apsigyveno Knygų prieglaudoje. Tėveliai iš pradžių ir buvo taip sumanę: vieną prieglaudos patalpą skirti knygoms, kitą – muziejui. Šiemet muziejaus kolekciją papildžiau rankdarbiais: surinkau savo draugių močiučių, mamų, seserų nertų servetėlių, austų lovatiesių ir rankšluosčių. Sykį prasitariau, kad labai norėčiau muziejuje turėti megztų kilimėlių. Ir štai kaimynas padovanojo visą stirtą megztų kilimėlių. Tik panorėk, ir viskas išsipildo.
Muziejuje yra trys ypatingos kėdės. Jos ąžuolinės, rankų darbo ir pagamintos be jokio vinies. Tokių kėdžių niekur daugiau nerasit. Ant jų sėdėti galės dar ne viena karta. Kėdes muziejui padovanojo kuktiškietė, žurnalistė Genovaitė Šnurova.
Stengiuosi kiekvieną tėvelių išsaugotą daiktelį išsaugoti, nes kiekvienas jų turi savo istoriją. Jie kažkada džiugino savo šeimininkus, teikė malonumą, o paskui tapo nereikalingi arba neteko šeimininko. Visi jie čia rado savo vietą. Štai žiūrėkit: tai – tėvo Stanislovo palikimas: samovaras, jo paties gaminta stalinė lempa, kurią padovanojo mano mamai 1986 m. Ten – kardinolo Vincento Sladkevičiaus portretas. Pats kardinolas jį padovanojo mano močiutei, kai kunigavo Kuktiškėse 1948 m. Mano močiutė buvo uoli bažnyčios lankytoja. Būsimo kardinolo dovana visą laiką kabėjo prie močiutės lovos.
– Taigi lankytojų čia laukia tikri lobiai...
– Neabejotinai. Aš jiems parodyčiau dar vieną stebuklą. Ruošdamasi šiųmečiam Poezijos pavasariui ir tvarkydama visas 5 tūkst. knygų radau nuostabų dalyką, kuris mane labai sujaudino: mamos užrašus, parašytus dailyraščiu. Pažiūrėkit, čia juk ne paprasti užrašai, čia tikras meno kūrinys. Dabar taip dailiai, gražiai ir tvarkingai niekas ne tik kad neparašytų, bet ir nebegalėtų parašyti, nes taip rašyti reikėtų mokytis ne vienus metus.
– Vijole, jūs vasaros bėga knygų apsuptyje. Iš tėvelių paveldėjote geriausias savybes. Be to, mokykloje mokėtės sustiprintoje literatūrinėje klasėje...
– Žinau žinau, kur sukate. Nesu poetė, bet kartais pradeda kalbėti širdis. Pomėgis rašyti nuo mokyklos laikų niekur nedingo. Pirmieji eiliuoti tekstai buvo sveikinimai, skirti šeimos nariams ir draugams. Paskui – eilėraščiai. Visos eilės buvo sudėtos į knygą „Nepašoktas tango“. Tai buvo dukros dovana man, apie kurios leidimą nieko nežinojau. Galėjau tik spėlioti, kad kažkas vyksta. Buvo be galo maloni staigmena, kai pirmą kartą paėmiau poezijos knygelę į rankas. Norėčiau, kad tai, ką diktavo širdis, liktų visiems skaitytojams.