Marinos Andrejevos ir Aurimo Vaikučio sodyboje Asmalų kaime, Kuktiškių seniūnijoje, svečius pirmiausia pasitinka Greta ir Danutė. Jos pasisveikina ir šiek tiek pasitraukia į šoną, iš tolo vertindamos svečią, ar jis vertas jų pasitikėjimo. Jei vertas, prieina arčiau ir pradeda kažką savo kalba mekenti. Taip, taip, mekenti, nes Greta ir Danutė – olandų miniatiūrinių veislės ožkytės. Vienai raguotajai yra aštuoneri, kitai – devyneri metai. Kaip sakė Marina, jos yra dekoratyvinės, dėl grožio, pienuko neduoda, bet puikiai atlieka savo darbą: „šienauja“ sodybos pakraščius, nugriauždamos ne tik įvairias žoles, bet ir visokius smulkius krūmus. Nelengvo šienavimo darbo sodybos šeimininkams dirbti nebereikia. Kartą Aurimas ožkytėms pasakė: parduosiu, jei nedirbsit savo darbo. „Tai va, žiūrėkit, daržai jau nuskaptuoti“, – juokais jaunoji šeimininkė.

Sodyba ir žirgai

Bet į Marinos ir Aurimo sodybą su Kuktiškių seniūnu Aisčiu Kukučiu atvykome ne dėl Gretos ir Danutės. Atvykome dėl kiek didesnių gyvūnų – žirgų, kuriuos jauna šeima pradėjo auginti prieš 7 metus. O buvo taip: vyresnioji dukra, kuriai dabar 14-a, tada paprašė nupirkti žaislinį ponį. Marina pagalvojo, gal geriau dukrai parodyti tikrą ponį? Ir nuvežė į žirgyną. Mergaitei labai patiko ir ponis, ir žirgai. Bet įsigyti abonentą lankytis žirgyne buvo per brangu. Gal labiau apsimoka patiems įsigyti žirgų? Taip atsirado pirmasis žirgas – kumelė Giga. Bet mama ir dukra jos ėmė nepasidalinti: abiems norėjosi turėti po žirgą. Tada atsirado Sidas, vadinamas Siduku. Šiemet – Virdžinija. O ketvirtasis, Balzamas, jau tarsi savaime atsirado: į kuriamą žirgyną buvo atvežtas vienos moteriškės.
Yra dar vienas žirgelis, kuris šiuo metu gyvena Utenos žirgyne. Tai – pats jauniausias, bet didžiausias, vardu Princas. Jam – 3 metai, latvių jojamųjų veislės. Marina sakė, kad Princą nusipirko dėl spalvos – jis juodut juodutėlis. Princui draugystę palaiko ponis, vardu Valentinas.
Taigi žirgyne Asmalų kaime ganosi ir gyvenimu džiaugiasi keturi gražuoliai žirgai. Kiekvienas jų – su sava istorija, kartais labai skaudžia.
Balta žvaigžde pasipuošusi Giga – Orlovo ristūnė. Žirgynas, kuriame ji buvo, bankrutavo, tad Gigai teko ne vienerius metus keliauti per Lietuvą. Ją Marina rado Pabradėje ir nusipirko prieš 4 metus. „Tobulas žirgas, atleidžiantis visas klaidas. Ir, beje, viena iš paskutiniųjų tokios veislės kumelių Lietuvoje. Jų likę tik 8 žirgai. Kodėl? Todėl, kad ši ristūnų veislė Lietuvoje nėra populiari,“ – sakė Marina.
Virdžinija, vadinama Virgute, – 22 metų kumelė su karjera, dalyvavusi ištvermės bėgime, pasiekusi gerų rezultatų. Bet atėjo laikas, kai tapo nereikalinga. Ji buvo ne sykį parduota, grąžinta, vėl parduota. Asmalų kaime namus rado jau visam laikui.
Balzamo istorija liūdniausia. Jis tiesiog buvo prikeltas iš mirusių. Balzamas buvo paimtas už skolas iš vieno žinomo Lietuvos jojiko. Moteriškė, kuri priglaudė Balzamą po paėmimo, kaip minėta, atvežė Marinai, kad žirgas galėtų oriai senti. Balzamui – 20 metų. Į žirgyną pas Mariną ir Aurimą jis pakliuvo sunkios būklės: buvo neprižiūrėtas, baisiom sausgyslėm, suvargusiais sąnariais, kanopų būklė buvo tragiška. Čia atsigavo, uteniškė žirgininkė Vita Jašinauskaitė sutvarkė kanopas. Ir dabar, kaip teigia Marina, Balzamas yra laimingas.

Planai

„Ateityje planuojame žirgyną išplėsti iki 8 žirgų, – pasakojo Marina. – Daugiau negalime, nes mūsų sodyba ne tokio dydžio, kad užtektų dideliam būriui žirgų. Savos žemės turime 4,2 ha. Ačiū geriems kaimynams, kurie pridėjo 1 ha ir leido savo teritorijoje ganyti žirgus“.
Planų jaunieji žirgyno šeimininkai turi begalę. Vienas artimiausių – įkurti kaimo turizmo sodybą. Jei pavyks, šis planas turėtų būti įgyvendintas jau kitais metais. Planuose – ir už aptvaro esančio tvenkinio atnaujinimas, ir svečių namelio ten pastatymas, ir turistams bei įvairiems lankytojams romantiškos paslaugos – nakvynės tarp žirgų – teikimas. Maža to, Marina ir Aurimas nori pirkti karietą ir roges, kad galėtų sodybos svečiams pasiūlyti ir pasivažinėjimo šiomis transporto priemonėmis paslaugą. „Šiuo metu intensyviai ieškome, kur galėtume įsigyti karietą ir roges, – sakė Marina. – O jei atsirastų norinčių pajodinėti mūsų žirgais – labai prašom jau dabar. Juoba kad planuojame įrengti ir jojimo aikštę. Su netoliese esančios kaimo turizmo sodybos savininku esam sutarę, kad, jei jų svečiams reikės jodinėjimo paslaugų, galėsime tiekti“.
Marina su vyresnėle jodinėja kaip tikros profesionalės. Ant žirgų jos sėda kas antrą–trečią dieną ir pirmyn – joja 5–6 kilometrų maršrutu. Smagu. Jei karščiai šią vasarą dar kartą apsilankys, žirgelius būtinai nuves ir pasimaudyti. Juk ežeras čia pat – per kelią.
„Planuojame žirgyne rengti dienos stovyklas vaikams, – planais dalinasi sodybos šeimininkė. – Kiek pastebėjau, miesto vaikams stovyklų pasiūla yra didelė. O kaimo? Jie nuskriausti. Tad kaimo vaikams galėsime pasiūlyti daug įdomių veiklų su žirgais. Kažkur giliai giliai kirba dar viena mintis: žirgų terapija. Žinoma, nei mes, nei mūsų žirgeliai tam dar nepasiruošę, nes žirgų terapijos paslaugas gali teikti tik kvalifikuoti specialistai su tinkamai išmokytais žirgais. Bet kas žino, gal kažkada vėliau ir galėsime pasiūlytų žirgų terapijos paslaugas. Juk viskas įmanoma, reikia tik noro ir užsispyrimo“.
Noro ir užsispyrimo jauniesiems sodybos šeimininkams tikrai nerūksta. Siekdami plėsti savo ūkį į draugiją ožkytėms jie žada įsigyti racka (Zackel) veislės avių ir du golovėjus. Tikras galvosūkis miesto žmogui. Racka avys? Golovėjai? Pasirodo, racka avys – tai avys, turinčios spiralinės formos ragus, kurie gali užaugti ir iki pusės metro. Labai gražios. Jas Marina ir Aurimas nusižiūrėjo Dubingių žirgyne, iš kurio pirko ir Danutę su Greta. Tos avelės padarė gilų įspūdį. Jos žirgyne irgi bus tik dėl grožio. O golovėjai – tai pūkuotos karvės su ilgais kailio plaukais, galinčiais pasiekti ir 20 cm ilgį. Taip pat labai gražios karvutės.

Parama

Utenos rajono savivaldybė yra prisidėjusi prie Marinos ir Aurimo planų įgyvendinimo: Smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo programos lėšomis jaunieji žirgininkai įsigijo žirgų terapinę įrangą ir kubilą. Tiksliau, kubilas dar gaminamas, bet jau netrukus puikuosis sodyboje. Planuose – kubilo nuoma, o žirgų terapinę įrangą Marina jau sėkmingai nuomoja. „Džiaugiamės, kad yra tokia parama, – sakė Marina. – Turėjau galimybę įrangą įsigyti dėvėtą, aš ją parsisiunčiau iš Švedijos. Nauja įranga kainuoja 4500 Eur, o aš mokėjau 1400 Eur. Įranga jau buvo išnuomota vienoms varžyboms Kaune. Nuomotojai sakė, kad įranga puiki, jų žirgas pasiekė gerų rezultatų. Tikiuosi, kad terapinė įranga prie to prisidėjo.“
Terapinė įranga yra skirta žirgams padėti atsipalaiduoti. Ją sudaro gūnia, kaukė, apsaugos, kurios dedamos ant kojų, ir kitos priemonės, veikiančios elektromagnetinio lauko principu. Pasak Marinos, įranga išjudina viršutinę limfą, skatina gijimą, apšildo žirgą prieš varžybas, veikia raminančiai. Štai jaunasis žirgas Princas bijo kalvio, tad prieš jam atvažiuojant yra panaudojama įranga, kuri žirgą nuramina ir padeda nebijoti. Kalvis į žirgyną yra kviečiams kas 6 savaitės, jis ne tik pakausto, bet ir patrumpina kanopas, kad žirgas galėtų patogiai ir tinkamai pastatyti kojas.

Žirgai – tai palaima

Su žirgais sodyboje auga ne tik ožkytės. Su žirgais auga ir mažoji Gustė, kuriai dabar 8 mėnesiai. Ji su žirgeliais draugauja nuo kūdikystės. Gustė Siduką, Virgutę, Gigą ir Balzamą ne kartą lietė savo rankytėmis, įkvėpė jų kvapo, matė jų dideles gražias akis. Ji tikrai mylės žirgus visą gyvenimą. Kai tik paaugs ir ant žemės tvirtai atsistos savo kojytėmis, sės ant žirgo ir jos. Mama tuo neabejoja. Juoba kad Gustės sesutei žirgai pakeitė gyvenimą: „atėmė“ telefoną, ji dabar nesėdi nuolat įsikniaubusi į tą aparatą, o visą dieną gali praleisti su žirgais juos prižiūrėdama, kalbindama ir rūpindamasi. Tądien, kai Marinos ir Aurimo sodybą aplankėme su seniūnu, vyresnioji Marinos dukra kaip tik buvo Utenos žirgyne pas ponį Valentiną ir praleido ten visą dieną. Telefonui ir kompiuteriui laiko nelieka, jie tapo nebeįdomūs. „Bendravimas su žirgais – viena puikiausių ugdymo priemonių, – šypsosi Marina. – Žirgai moko atsakomybės, pareigingumo. Juk nenueisi vakare miegoti, jei žirgai nepašerti ir neprižiūrėti. Negali nenumesti jų likimo valiai, nes jie su tavimi kalbasi, žiūri į tave didelėmis akimis, moka paprašyti ir savaip pasakyti, ko jiems reikia. Galų gale, buvimas su žirgais – tai ir fizinis aktyvumas, kuris padeda stiprinti sveikatą, nes turi eiti, joti, rūpintis, daug vaikščioti. Žirgai – tai palaima“.
Įsikurti kaime buvo abiejų – ir Marinos, ir Aurimo – noras. Nors mieste yra butas, tėvai turi namus, kuriuose taip pat galima apsigyventi, o Aurimas – grynas miestietis, bet noras turėti savo kaimą, savo sodybą buvo stipresnis. Prieš tuos lemtingus 7 metus, nusipirkę Asmalų kaime apleistą sodybą, galvojo pastatyti pirtelę, sutvarkyti aplinką, kad galėtų čia atvažiuoti pailsėti. Bet pirtelė pavirto nemažu namu, iš senosios sodybos liko tik duonkepė krosnis, kuri nebus nugriauta ir visada čia stovės. Jaunieji šeimininkai dar ruošiasi pastatyti ūkinį pastatą ir jau tada panirti į ūkininkavimo žavesį.
„Esu nuo Zarasų, iš kaimo, atkeliavusi į Uteną pas senelius gyvent, taip ir pasilikusi, – pasakojo Marina. – Utenos nekeisčiau į jokį kitą miestą. O čia, sodyboje, man labai gera, kaimas mane visada traukė. Kitaip ir neįsivaizdavau. Manau, kad namuose turi būti ir kačiukas, ir šuniukas (šuniukas sodyboje irgi yra – aut. past.), o vaikai turi augti kartu su jais. Tada jie užauga kitokie – geresni, rūpestingesni, atsakingesni“.