Kęstučio ir Dalios Gylių ūkį galima pavadinti šimtamečiu, nes jame darbuojasi jau penkta karta. Pradžią padarė prosenelis Antanas, o Šarūnas, Rytis ir Tadas – ta penktoji karta.
Susipažinkime: Kęstutis ir Dalia ūkininkauja Paneveržio kaime, Kuktiškių seniūnijoje. Jų ūkis – pienininkystė. Ūkyje yra 60 raguočių, iš kurių per 30 – melžiamos karvės. Kaip sakė Kęstutis, jis turi apie 190 ha, iš kurių 80 ha yra sava žemė, kita – nuomojama. Anksčiau valdos buvo didesnės – turėjo daugiau nei 200 ha žemės.

Nuo mažų dienų ūkio darbų nesibaidantis Kęstutis anksčiau augino ir mėsinius galvijus. Bet neapsimokėjo. Tiesiog nuvylė kainos: už 600 kg jaučio vieną kilogramą buvo mokama tik 90 ct. Ir tie pinigėliai būdavo gaunami 2–3 kartus per metus. Su pienu kitaip: kad ir kokios mažos supirkimo kainos, pinigai už pieną į ūkį „ateina“ 2 kartus per mėnesį.
Buvo bandymų turėti ir grūdininkystės ūkį. Bet Kuktiškių seniūnija žemių atžvilgiu, pasak Kęstučio, - prastas kraštas. Nėra ko lyginti su Užpaliais. Žemė – molinga, kai palyja, į laukus ir su vokišku kombainu, kurį ūkininkas buvo įsigijęs, neįvažiuosi. Tad nusprendė: vienu užpakaliu ant dviejų kėdžių nepasėdėsi, reikia rinktis pienininkystę.
„Mano prosenelis Antanas turėjo du sūnus – Adolfą ir Anuprą, – pasakojo Kęstutis. – Adolfas buvo mano senelis. Jis išaugino 8 vaikus. Senelis mirė šitoj sodyboj 1969 m. Manęs jis nesulaukė: aš gimiau praėjus 2 mėnesiams po jo mirties, vasarį. Mano tėvas liko sodyboje toliau gyventi ir labai laukė galimybės atsiimti žemę. Jo laukimas pasiteisino: žemė buvo atsiimta 1996 m. Bet nelabai ilgai džiaugėsi savo svajonės išsipildymu: mirė būdamas 59 metų nuo plaučių vėžio. Iki 60 metų buvo likusios 4 dienos“.
Kęstutis Alantos technologijos ir verslo mokykloje (dabar – Aukštaitijos profesinio rengimo centras) įgijo veterinaro profesiją. Pirma darbovietė – pas šviesios atminties Algirdą Žuką tuometinėje bendrovėje. „Buvo labai gera dirbti pas Žuką, kolektyvas puikus, žmonės labai nuoširdūs, – šypsosi Kęstutis. – Paskui dirbau Raudoniškyje. O po tėvo mirties likau ūkininkauti sodyboje. Pradėjau nuo mažesnio ūkio, kuriame buvo 30 galvijų. Prisimenu, sovietmečiu, kai kiti turėjo po 1–2 karvutes, mes laikėm 3. Tėvas labai mylėjo arklius. Kaimynai neturėjo nė vieno arklio, o pas mus buvo 4. Nežinau, ar mano sūnūs imsis ūkininkauti. Dabar vienas gerai su technika dirba, du padeda prie gyvulių, bet iniciatyvos per daug nerodo. Suprantama, ūkininkauti yra nelengva, darbas sunkus. Todėl ir nespaudžiu, nes jei nelimpa, tai ir neprilipinsi“.
Vyriausias sūnus Šarūnas šiais metais baigė Utenos kolegiją, įgijo informacinių technologijų specialybę. Bet jam, pasak Kęstučio, reikia tobulėti, nes du „kovidiniai“ mokymosi metai padarė savo. Vidurinysis Rytis sėkmingai baigė Dauniškio gimnaziją ir pasekė tėvo pėdomis: šiuo metu mokosi Alantos Aukštaitijos profesinio rengimo centre, įgis transporto priemonių remontininko specialybę.
Jaunėlis Tadas – Dauniškio gimnazijos vienuoliktokas. Jau penktus metus Utenos daugiafunkciame sporto centre pas trenerį Ernestą Leipų kremta krepšinio paslaptis. Tadas žaidžia Kuktiškių krepšinio komandoje, dar turi savo 3X3 komandą, su kuria dalyvauja įvairiose varžybose.
Kaip sakė Kęstutis, du tėvą jau praaugo, trečias baigia pasivyti...
„Kodėl sūnų netraukia prie ūkininkavimo? Na, jaunas žmogus mato, kokia žemės ūkio politika Lietuvoj ir nenori bristi į šią balą. Deja, kaip, įsitikinau, geriausias darbas dabar – nupirkt–parduot, – samprotauja Kęstutis. – Štai kad ir pieno kainos. Mokėjo 26 ct už litrą, dabar – tik 21 ct. Kaimynams sumokėjo dar mažiau – po 15 ct už litrą. Kodėl taip yra? Manau, kad supirkėjai naudojasi situacija. Dar ir šiųmetinė sausra prisidėjo. Vasarą per dieną, būdavo, primelžiam pusė tonos. Dėl sausros buvo blogai – šią vasarą per dieną primelždavom 250–300 kg. Nebuvo kur ganyti karvučių. Tad situacija ūkyje nepavydėtina. Einam nuostolin. Šie metai – tik išgyvenimui, apie ūkio plėtrą nėra ko ir svajoti. Tiesa, dėl sausros gavom kompensaciją – 500 Eur. Vyresnėlis Šarūnas yra jaunasis ūkininkas, tad irgi gavo 500 Eur. Šiokia tokia parama.“
Ūkis atima nemažai jėgų ir beveik visą paros laiką. Įvairiems darbams nudirbti Gyliai darbininkų nesamdo, prie gyvulių, pasak Kęstučio, – tai tik savom jėgom. Jei prireikia talkos, padėti subėga kaimynai. Miegojimo grafikas visai išsiderinęs, miegui telieka tik kokios 4 valandos. Tenka pamiršti ir savo mėgstamą pramogą – žvejybą. Šią vasarą Kęstutis tik kokius 5 kartus galėjo nulėkti pažvejoti. Vis to laiko nėra. Turi gerą valtį, bet laiko neturi. Turi kelis motociklus, labai mėgsta jais palakstyti, bet tam irgi neturi laiko.
„Taip, ūkininkaut nelengva. Šita vasara buvo ypatingai „pagerinta“: sumažino ne tik pieno kiekį, bet ir šieno. Būdavo, jau birželį šieno prisiruošiam, o šią vasarą gavosi daug vėliau. Ir šienas šiemet prastesnis, – sakė ūkininkas. – Ūkininkaut gali ne kiekvienas. Ūkininkavimas – tai, pirmiausia, meilė guvuliams. Dar reikia ir potraukio, ir, svarbiausia, kantrybės. Šuniškos kantrybės. Jos man netrūksta“.
Kęstučio karvutės – ne šiaip bevardės pieno davėjos. Visos turi vardus. Kai kurie Kęstučiui atrodo juokingi: Briedė, Mauša, Kipšė, Juodė. Vardus ūkininkas suteikia pagal karvutės charakterį. Štai Briedės bėgimas labai panašus į briedžio, o Juodė – tokia nerami karvutė, sunkaus charakterio, tad ir Juodė.
Gylių ūkyje gyvena, žinoma, ne tik karvutės. Žmona Dalia, kaip sakė ūkininkas, esanti irgi iš ūkio, ne tokio didelio kaip dabartinis, bet užaugus prie gyvulių, augina vištas. Bet jas labai myli lapės. „Turėjom 40 vištų būrį, bet liko vienas gaidys ir trys vištos, – šypsosi Kęstutis. – Žmona nusipirko 10 vištukių, augino aptvare, bet lapės sugebėjo prasikasti pro aptvarą ir išnešė visas. Va taip gavosi su paukštininkyste.“
Kęstučio ir Dalios namai – dideli, gražūs, pilni neseniai atlikto remonto kvapų. Remontuojant namą jis buvo gerokai padidintas: pirmame aukšte įrengti 6 kambariai ir virtuvė, antrame – keturi. Kęstutis džiaugiasi: paskola už namo remontą bankui jau atiduota. Tik tas džiaugsmas neilgas: paimta kita paskola, nes apyvartai ūkyje trūksta lėšų. Bet rudenį „ateina“ išmokos, skolas bus galima atiduoti. Paskolų technikai pirkti Kęstutis nerizikavo imti: du čekiški traktoriai „Zetor“ yra pirkti įvairių programų lėšomis.
„Kokios pagalbos reikėtų iš savivaldybės? Būtų labai gerai, jei būtų pasirūpinta šieno rulonų plėvelių surinkimu, – savo pageidavimus dėsto ūkininkas. – Jau antri metai didžiulė krūva kieme guli. Didelė problema visiems ūkininkams. Savivaldybės tarybos narys Eimantas Puodžiukas buvo inicijavęs susirinkimą, kuriame kalbėjomės apie šią problemą ir jos sprendimo būdus. Bet niekas taip ir nepajudėjo. Nemažus pinigus mokam už plėvelę: plėvelės rulonas kainuoja nuo 89 iki 120 Eur. Mano ūkiui per metus reikia 700 pašarų rulonų su plėvele ir dar 150 be plėvelės.“
Kęstutis turi ir daugiau prašymų savivaldybei. Reikėtų gelbėti per jo žemes tekantį Krašuonos upeliuką, kuris gali tuoj pavirs liūnu. Dar ir seniūnijos keliai prašosi tvarkymo bei didesnės priežiūros. Labai laukiamas asfaltas kelyje nuo Raudoniškio iki Kuktiškių.
„Gal savivaldybė galėtų vienai ar dviem seniūnijoms nupirkti traktoriuką įvairiems darbams atlikti, – svarsto Kęstutis. – Nereikia galingo, galima ir ne visai naują pirkti. Su juo žiemą galima būtų sniegą stumdyti, vasarą uždėjus smulkintuvą pakeles nupjauti, prie kapų žvyro atvežti. Manau, kad tas traktoriukas daug problemų išsispręstų“.
Kęstutis planuoja: kai išeis į pensiją, pirks „čioperį“. Ir nepraranda vilties kada nors sėsti ant motociklo ir su vėjeliu lėkti laukais. Bet čia pat priduria: ūkininkai į pensiją neišeina...