Tada, 1991 m., jau buvau Utenos tarybos deputatas. Tuo metu taip vadinomės. Buvo kitoks pasiskirstymas – taryboje dalyvavo „dešinieji“ ir „kairieji“. Tarybos pirmininkas buvo „kairysis“ Algirdas Petrikas, o jo pavaduotojas – „dešinysis“ Petras Galiauskas. Tuo metu visi gyveno sąjūdžio nuotaikomis, vyko pertvarkos. Man susidarė įspūdis, kad žmonės buvo pritilę. „Kas čia bus?“, – tada kilo klausimas.
Grįžtant į „tas“ dienas:
Su šeima žiūrėjome televizorių, o vėliau transliacija nutrūko. Su nežinia nuėjome miegoti. Penktą valandą ryte sulaukiau telefono skambučio. Skambino brolis. „Blogai. Televizija užimta. Ką darom?“, – klausė jis. Nekilo klausimų – ruošėmės važiuoti į Vilnių. Gyvenau Aukštakalnio mikrorajone, turėjau mažą vaiką – sūnui buvo trys metukai. Sulaukėm dar vieno skambučio, atsiliepė žmona Gražina.

Pokalbio metu ji ėmė verkti. Tuomet jau aš perėmiau telefoną į savo rankas ir išgirdau: „Nu tai ką, pagaliau ir jums bus, “ – sakė moteriškas balsas. Tas „bus“ buvo labai nemalonus ir piktas, grasinantis. Paprašiau prisistatyti ir pasakiau, kad visiškai nebijau. Sūnų ir žmoną nuvežiau pas jos tėvelius, o mes – aš, mano tėtis ir brolis – sėdome į „Žiguliuką“. Pirmiausia dar nuvykome į dabartinį Utenos rajono savivaldybės pastatą, ten visos durys atidarytos, tuščia, žmonių nėra. Pasirodo, kad P. Galiauskas naktį važinėjo su megafonu ir visus kvietė vykti prie Aukščiausiosios Tarybos ir į Kauną, iš kurio buvo vykdoma Lietuvos radijo transliacija.
Nuvykome prie Aukščiausiosios Tarybos. O ten žmonių buvo tikrai nemažai. Įdomiausia buvo stebėti prie pagrindinių vartų į Seimą stovinčius milicininkus – jie vilkėjo tarybinę uniformą, tačiau kovojo už Lietuvą ir gynė Parlamentą. Sušalome, lauke buvo šlapdriba. Prie Seimo gyvenančios moterys nešiojo arbatą – jos sakė, kad ištuštino visas uogienių atsargas. Susidarė norinčiųjų sušilti eilės, tačiau jos sakė, kad pirmiausia šilta arbata pagirdys milicijos pareigūnus.
Įvyko įdomių ir keistų dalykų – dingo premjeras Albertas Šimėnas. Vėliau paaiškėjo, kad jis su šeima Sausio 13-osios įvykių metu pasislėpė Druskininkuose. Į jo vietą atėjo Gediminas Vagnorius. Vyko tiesioginė transliacija iš Seimo. Atvyko kažkokia delegacija ir iš Maskvos.
Po kažkiek laiko pravažiavo tanketės ir tankai. Nuskambėjo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio nurodymas iš Seimo rūmų pasišalinti tiems, kurie neplanuoja juose likti ilgesniam laikui, nes viskas bus uždaryta. Prisimenu aplink Seimo pastatą vaikštančią verkiančią moterį – ji šaukėsi savo sūnaus. Iš Seimo pastato mažai kas pasišalino.
Iš šalia vykusių statybų nešėme tinklus – tam, kad apsaugotume Seimo rūmų langus. Galvota, kad sovietų desantininkai gali nusileisti ant stogo, todėl matėme, kad kažkas dar statė kažkokius įrengimus, kad nuo to būtų apsaugota.
Pranešė, kad buvo pradėti vežti pamatų blokai tam, kad apsaugotų prieigas prie Parlamento. Paprašė patraukti automobilius, taip ir padarėme. Išbuvome iki vėlumos. Pranešė, kad į Vilnių nebeįmanoma nei įvažiuoti, nei iš jo išvažiuoti – tarybinė armija nebeįleido ir nebeišleido žmonių. Kovojančių už Lietuvos Nepriklausomybę buvo tūkstančiai.
Aš pats esu gimęs Sibire, o mano tėvukas – politinis kalinys. Jis visada sakė, kad bus laisva Lietuva. Aš buvau labai jaunas, man kartais atrodė, kad tai yra neįmanoma, bet žmonės labai tikėjo Lietuvos nepriklausomybe.
Patys stipriausi jausmai apėmė tada, kai buvo iškelta pirmoji Lietuvos trispalvė vėliava, įvyko pirmieji mitingai. Tos emocijos galėjo „stogą nunešti“.
Kalbant apie tai, kaip gyvename dabar... Aš prisimenu senyvo amžiaus moters, grįžusios iš tremties Sibire, žodžius: „Svarbiausia, kad nebūtų karo. Nepriteklius yra menkniekis. Svarbiausia, kad esame laisvi.“
Manau, kad kartais per daug reikalaujame iš mūsų jaunos šalies. Lietuvą lyginant su kitomis valstybėmis, kurios kūrėsi šimtus, net tūkstančius metų, tai atkurtoji Lietuva yra mažas, mažas vaikas. Mes norime, kad šis mažas, trapus vaikas būtų stiprus žmogus. Ko gero, kartais truputėlį reikia palaukti kai kurių dalykų, tačiau turime siekti, kad mūsų gyvenimas būtų geresnis.