Vėlinės – rimties ir susikaupimo metas, mirusiųjų pagerbimo laikas. Paskutinėmis spalio dienomis Utenos rajono savivaldybės atstovai, pagerbdami mirusiųjų atminimą, aplankė kovose už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę žuvusių savanorių kapus, garbingų uteniškių amžino poilsio vietas senosiose Utenos kapinėse.
Kviečiame Utenos gyventojus, lankančius savo artimųjų kapus, prisiminti ir pagerbti Utenoje palaidotas įžymias asmenybes, uždegti atminimo ugneles ant jų kapų:
Aleksandras Balcevičius (Aleksandr Balcewicz) (apie 1814–1882) – paskutinis Utenos dvaro savininkas, vykdęs pro Uteną tiesiamo pašto kelio Sankt Peterburgas–Varšuva ruožo, jungiančio Kauną su Zarasais, rangos darbus. Jo valdymo metu XIX a. pabaigoje buvo pastatyti iki šių dienų išlikę raudonų plytų dvaro rūmai, ūkio pastatai, įkurti sodai. Po vyro mirties nuo 1882 m. dvarą valdė jo žmona Teodora Balcevičienė (Teodora Balcewiczowa) (~1840–1900), su sūnumis Aleksandru, Teodoru ir dukterimi Teodora.
Karolina Ona Praniauskaitė (1828–1859) – poetė, vertėja, pirmoji moteris, minima lietuvių literatūros istorijoje, turėjusi įtakos poeto Antano Baranausko kūrybai. Iki savo mirties poetė gyveno pas brolį Utenos kleboną Otoną Praniauską. Nors tikslus jos kapas nežinomas, Stasio Karanausko sukurtas jai skirtas simbolinis stogastulpis pastatytas prie pagrindinio senųjų miesto kapinių tako.
Pranciškus Turauskis (1877–1919) – kunigas, visuomenės veikėjas, nuo 1906 m. dirbęs Utenos bažnyčios vikaru, 1914 m. -1949 m. – klebonu. Įsteigė pirmąjį knygyną Utenoje, ,,Saulės“ švietimo draugijos skyrių, 10 pradinių mokyklų; Spitrėnų bažnyčios statytojas, Utenos ,,Saulės“ progimnazijos steigėjas. Rašė straipsnius spaudai, pasirašydamas ,,Raseinių Magdės“ slapyvardžiu.
Konstantinas Jasiukaitis (1882–1941) – knygnešys, spaudos darbuotojas, rašytojas, visuomenės veikėjas, laikraščio ,,Panevėžio balsas“ redaktorius. Jo kūryba – apsakymai, feljetonai, literatūros kritikos straipsniai buvo spausdinami žurnaluose.
Juozas Bakšys (1884–1925) – Insbruko universiteto teologijos daktaras, vikaras, dėstytojas, pasižymėjęs plačia kultūrine ir politine veikla. 1913 m. – 1916 m. dirbo Vilniaus Visų šventųjų bažnyčios vikaru, lietuvių mokytojų kursų dėstytoju. Steigė lietuviškas organizacijas, rengė susirinkimus, vadovavo Vilniaus blaivininkams. 1917 m. dalyvavo Vilniaus konferencijoje, vėliau dirbo Merkinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios kunigu, skatino jaunimą stoti savanoriais į kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės. 1921 m. buvo paskirtas Žiežmarių vidurinės mokyklos kapelionu, vėliau tapo pirmuoju Merkinės progimnazijos direktoriumi. Tarpininkavo Lietuvos Respublikos Vyriausybei palaikant ryšius su Lenkijos okupuoto Vilniaus lietuvių veikėjais, siuntė jiems finansinę paramą. Mirė 1924 m. peršautas lenkų nacionalistų.
Juozas Bartašius (1890–1965) – vi¬suomenės ir kultūros veikėjas, nuo 1930 m. iki 1940 m. dirbo Utenos miesto burmistru. Jo darbo metais Utena sparčiai plėtėsi ir modernėjo: buvo pastatyta daug naujų pastatų - Lietu¬vos banko Utenos skyriaus rūmai, dvi pradžios mokyklos, Šaulių namai, pieninė, elektros jėgainė, spaustuvė, rekonstruota ligoninė, išgrįstos pagrindinės miesto gatvės, pastatyti nauji betoniniai tiltai, moderni miesto pirtis. J. Bartašiaus rūpesčiu iš Utenos dvarininko Balsevičiaus miestelėnų reikmėms nupirk¬ti abu miesto teritorijoje esantys ežerai ir juose įrengtos viešos maudyklos, miesto centre šalia upės įrengtas ir apželdintas poilsio parkas. J. Bertašius režisavo prieškario Utenos mėgėjų teatro spektaklius, pats atliko vaidmenis.
1939 m. vasario mėn. 10 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu už nuopelnus miestui apdovanotas LDK Gedimino V laipsnio ordinu. 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą, į tėviškę po įkalinimo sugrįžo 1956 m.
Konstantinas Bražėnas (1894–1933) – Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas. 1916 m. baigė Peterburgo gimnaziją prie Šv. Kotrynos bažnyčios, mokėsi Karo medicinos akademijoje. 1918 m. grįžęs į Lietuvą išrinktas į Utenos apskrities komitetą. Kovų su bolševikais metu dirbo Utenos ligoninėje.
Buvo paskirtas Utenos apskrities viršaičio padėjėju, užėmė apskrities viršininko pareigas. Utenoje aktyviai dalyvavo „Pavasarininkų“ ir „Saulės“ draugijose. 1920 m.–1922 m. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas VI (Utenos) rinkimų apygardoje, pagal Krikščionių demokratų sąrašą. Vėliau dirbo notaru Utenoje, buvo Utenos „Saulės“ gimnazijos mokytojas, nuo 1930 m. Panevėžio II notaras. Dalyvavo katalikiškų organizacijų veikloje.
Antanas Grigelis (1900–1962) – gydytojas, nuo 1933 m. pirmasis Utenos ligoninės rentgenologas.
Irena Grigelienė (1908–1960) – gydytoja stomatologė, Utenoje suorganizavo Raudonojo Kryžiaus medicinos seserų kursus, kurie 1954 m. peraugo į Respublikinę Utenos medicinos mokyklą.
Rapolas Šaltenis (1908–2007) – pedagogas, rašytojas, žurnalistas, vertėjas, Lietuvos nusipelnęs mokytojas, Utenos miesto Garbės pilietis, 1999 m. apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
1938 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, mokytojo specialybę, dirbo žurnalisto darbą, spaudoje paskelbė daug straipsnių apie kultūrą, švietimą, literatūrą, spausdino literatūrines apžvalgas ir recenzijas. Nuo 1938 m. iki 1972 m. dirbo pedagoginį darbą įvairiose Utenos mokyklose. Paskutiniuosius gyvenimo metus paskyrė Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko biografijų ir jų kūrybos tyrinėjimams, paskelbdamas biografines apybraižas.
Petras Markevičius (1912–1987) – kunigas, poetas, prozininkas, dramaturgas, tautodailininkas. Vikaravo Pumpėnuose, Vabalninke, klebonavo Daunoriuose, Upytėje, Anciškyje, Dambravoje, o nuo 1964 m. iki pat mirties – Biliakiemyje. Nutapė per 400 paveikslų, paliko šimtus rankraščių, kuriuose eilėraščiai, poemos, dramos, tautosakos rinkiniai. Domėjosi daile, kultūra, literatūra, tautosaka. Po kūrėjo mirties surengta tapybos darbų paroda, išleista poezijos rinktinė ,,Viršukalnių aidas", knygos „Tarp ūkanų ir saulės" ir „Vienas žodis".
Alfonsas Nyka -Nyliūnas (Alfonsas Čipkus) (1919–2015) – vienas didžiausių, moderniausių 20 a. lietuvių poetų, vertėjas, literatūros kritikas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, VDU garbės daktaras. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, ten studijavo filosofiją bei meno istoriją, baigė vokiečių, prancūzų ir anglų literatūros studijas. Dirbo mokytoju lietuvių gimnazijose užsienyje, bendradarbiavo su kultūrine Lietuvos spauda. Nuo 1949 m. gyveno Baltimorėje (JAV), dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone. 2017 m. buvo palaidotas savo tėvų kape kartu su savo žmonos Aleksandros ir sūnaus Horacijaus palaikais.
Vytautas Petronis (1923–2019) – Utenos miesto garbės pilietis, Utenos rajono kultūros ir meno premijos laureatas, dailininkas ekslibristas, knygų iliustruotojas, tarptautinių, respublikinių ir rajono parodų dalyvis, šaulys, visuomenės veikėjas. Nuo 1944 m. iki 1991 m. dirbo visose Utenos miesto mokyklose, dėstė piešimą, braižybą, dailės istoriją. Buvo mokinių mylimas ir gerbiamas Mokytojas. Dalyvaudavo rajoninėse, respublikinėse ir tarptautinėse ekslibrisų parodose, yra suprojektavęs visuomeninių pastatų interjerų, Lietuvos krikšto 600-ųjų metinių paminklą Salake (Zarasų r.). 2003 m. Vytautui Petroniui už aktyvią pedagoginę, kultūrinę, visuomeninę veiklą buvo suteiktas Utenos miesto garbės piliečio vardas.
Algirdas Palskis (1940–2010) – chorvedys, muzikos mokytojas, kaimo kapelų vadovas, ilgametis Utenos kultūros centro direktorius. 2005 m. jam skirtas Utenos miestui nusipelniusio žmogaus apdovanojimas už svarų visuomeninį kūrybinį indėlį į bendruomenės gyvenimą bei miesto vardo garsinimą Lietuvoje ir už jos ribų.
Informaciją pagal įvairius šaltinius parengė Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Regina Skomskienė ir paveldosaugininkas Arvydas Mitalas
