Utenos miesto istorija yra neatsiejama nuo Utenos dvaro istorijos. Vienas seniausių Lietuvos miestų savo amžių pradėjęs skaičiuoti prie Narkūnų piliakalnių, istorijos vingiuose nuo jų atsitraukė ir kūrėsi aplink viduramžių dvarą, ant jo žemės.
Nuo XV a. minimas dvaras priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, dvarą valdė didžiojo kunigaikščio aplinkai artimi didikai – vietininkai, tarp kurių minimos tokios istorinės asmenybės, kaip Mykolas Glinskis, Jurgis Radvila, Albertas Goštautas, Jurgis Astikas. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų Utenos dvaras tapo privačia nuosavybe ir nuo XVIII a. pabaigos priklausė Strutinskių, Bilevičių, Pilsudskių giminėms.
XIX a. paskutiniais Utenos dvarininkais tapo Balcevičiai, 1882 m. pastatę iki šių dienų išlikusius raudonplyčius Utenos dvaro rūmus, jų aplinkoje įkūrę parką.
XX a. pradžioje dvaras buvo išdalintas įvairioms organizacijoms. 1907 m. įkūrus Lietuvos švietimo ,,Saulės“ draugijos Utenos skyrių (davusį pradžią lietuviškai mokyklai Utenos parapijoje), ieškota patalpų progimnazijai įkurti ir tam pasirinkti buvę dvaro rūmai. Tai reiškė šio pastato dvaro laikotarpio pabaigą ir iki 2016 m. trukusio mokyklos laikotarpio pradžią. Per šimtmetį pasikeitė senojo pastato išvaizda, o iš žmonių atminties išsitrynė dvaro ir jų šeimininkų istorija.