Devintą darbo mėnesį skaičiuojančios Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) Mobilios komandos (MK) specialistės įsitikinusios: sunkumus patiriančioms šeimoms pagalba reikalinga, tačiau svarbiausia – į šeimą vykti be išankstinės nuomonės, atsiribojus nuo neigiamos informacijos apie šeimos gyvenimo būdą ir tarpusavio santykius. Kita tendencija MK specialistes liūdina: vaikai dažniau nei jų tėvai linkę užduoti sau klausimą „ką aš galiu padaryti dėl savo šeimos ir geresnių jos santykių?“.
Šiais metais darbą pradėjusios antrosios Utenos apskrities VTAS MK specialistų darbo vieta Zarasuose, o intensyvią pagalbą jie teikia krizę patiriančioms šeimoms – kai vaikui nustatomas apsaugos poreikis Zarasų, Ignalinos rajonuose ir Visagine.
MK darbas su šeima prasideda kritiniu laikotarpiu
Utenos apskrities MK Zarasuose specialistė, dirbanti su priklausomybę turinčiais asmenimis – Svetlana Vilkauskienė, socialinė darbuotoja – Marija Andrijauskienė ir joms talkinusi psichologė Laura Vitkūnaitė iki rugsėjo mėnesio dirbo su 25 aptarnaujamos teritorijos šeimomis.
„Dažniausiai vykome į Zarasų rajone gyvenančias šeimas, intensyvią pagalbą teikėme – 14, Ignalinos rajone – 6, Visagine – 5 šeimoms. 33 tėvams ir 32 vaikams teikėme konsultacijas: priklausomybių, socialinių, tėvystės įgūdžių ugdymo, saugios aplinkos vaikams kūrimo, konfliktinių situacijų sprendimo klausimais, aiškinomės šeimos stiprybes ir poreikius, rengėme rekomendacijas atvejo vadybininkams dėl tolimesnio darbo su šeima organizavimo“, – apie darbą su šeimomis, pasakoja MK socialinė darbuotoja.
Pasak M. Andrijauskienės, sunkumų patiriančių šeimų nemažai, o kai kurios jų vaiko teisių gynėjų sulaukė ne po vieną kartą. Trims šeimoms, kuriose nebuvo tinkamai rūpinamasi vaikais, MK specialistai krizę įveikti padėjo pakartotinai.
Intensyvus MK darbas su šeima prasideda kritiniu laikotarpiu, kai vaikui nustatomas apsaugos poreikis ir aiškiai pasiunčiama žinia tėvams, kad jie netinkamai rūpinasi vaiku ir neužtikrina jam saugios aplinkos.
Į šeimą – be išankstinės nuomonės
MK specialistės pasakoja, kad vaikui nustatytas apsaugos poreikis ir jam skirta laikina priežiūra neretai tampa atspirties tašku tėvams: nelieka pasirinkimo – arba susiimu ir pradedu keistis, arba mano vaikams gresia gyventi ne su manimi. Vaiko teisių gynėjams svarbiausia motyvuoti keistis ir daugeliu atvejų, tai pavyksta.
„Kai pradedame dirbti su šeima, labai dažnai girdime aplinkinių išankstinę nuostatą, kad jis ar ji beviltiška, niekas nepadėjo ir nebepadės. Mes ateidamos į šeimą viską užmirštame – ką esame girdėjusios, kas ką yra sakęs. Užmirštame tam, kad galėtume išgirsti patį žmogų ir suteikti visą įmanomą pagalbą. Tai yra didžiausia MK stiprybė“, – darbo patirtimi dalinasi priklausomybės ligų specialistė S. Vilkauskienė.
Įsisenėjusios, nesprendžiamos ar netinkamai sprendžiamos šeimų problemos tiesiogiai veikia vaikų raidą, palieka ilgalaikes pasekmes, todėl MK specialistės deda visas pastangas, kad šeima ne tik priimtų pagalbą, bet ir vykdytų susitarimus, kreiptųsi į specialistus, dalyvautų pozityvios tėvystės įgūdžių mokymo programose.
„Jeigu žmogus nenori jokios pagalbos, mes per prievartą jos suteikti negalime. Tokiu atveju galime pasiūlyti minimalią pagalbą: suteikti informaciją kur kreiptis, užregistruoti pas specialistus. Yra tekę vieną iš tėvų lydėti pas priklausomybių konsultantą, nes žmogui žengti pirmuosius žingsnius, būna labai nedrąsu“, – sako S. Vilkauskienė.
Vaikų reakcija stebina
Zarasuose dirbančios MK specialistės įsitikinusios – visoje Lietuvoje problemos, su kuriomis dažniausiai susiduria šeimos yra panašios: priklausomybė nuo alkoholio ir vaikų nepriežiūra.
„Kai atvykstame į šeimą, daugiausiai pasako vaikų akys – jie įpratę prie tokio gyvenimo būdo. Dažnai jiems nerūpi pastovumas, nėra prisirišimo prie namų. Paauglių reakcijos kiek kitokios, jie svarsto: kodėl tėvai pasirinkę tokį gyvenimo būdą, ką galima padaryti, kad visa šeima gyventų kitaip. O skaudžiausia, kad ūgtelėję vaikai dažniausiai ieško atsakymo į klausimą „ką aš galiu padaryti, kad šeimoje gyventi būtų geriau, kad nebūtų konfliktų su tėvais?“ Deja, tokio klausimo suaugusieji sau nelinkę kelti. Apmaudu, kai tėvai nesupranta, kad pirmą žingsnį turi žengti būtent jie“, – apie sunkiausias akimirkas dirbant su vaikais, pasakoja socialinė darbuotoja M. Andrijauskienė.
MK specialistės sako, dažnai susiduriančios su situacijomis, kai vaikai apie negeroves šeimoje linkę nutylėti. „Nežinau, nemačiau, pamiršau...“, – tokie būna vaikų atsakymai, kai jų teisių gynėjai bando išsiaiškinti kokios pagalbos reikia, kokius sunkumus jie išgyvena šeimoje.
„Nedidelės vaikų širdelės talpina daugybę emocijų, išgyvenimų, todėl jas atverti būna labai sunku. Su šeimomis dirbame mėnesį, o kartais ir ilgiau, tačiau būtent vaikus prakalbinti, kartais prireikia ne vieno susitikimo, ir ne vienos kartu praleistos valandos. Pasitikėjimas čia labai svarbus“, – atvirauja MK socialinė darbuotoja.
Bendradarbių ratas plečiasi, kai kurių specialistų trūksta
„Pasitaiko atvejų, kai atvykus į šeimą pagalbos reikia čia ir dabar. Yra tekę skambinti priklausomybės ligų specialistui, anoniminių alkoholikų draugijai ir skubiai imtis veiksmų, kad žmogui būtų suteikta pagalba“, – teigia S. Vilkauskienė.
MK specialistams labai svarbus bendradarbių ratas ir galimybė užtikrinti skubią ir intensyvią pagalbą jos laukiančiam žmogui.
„Svarbiausi mūsų partneriai – socialiniai darbuotojai ir atvejo vadybininkai. Įvairiapusę pagalbą teikia savivaldybių Visuomenės sveikatos biurai, bendradarbiaujame su AA (anoniminių alkoholikų) grupėmis. Ypač glaudus ryšys užsimezgęs su mokyklų psichologais, Pedagogine psichologine tarnyba, sveikatos priežiūros įstaigomis, Priklausomybių konsultantais, VšĮ „Inovatorių slėnis“, Kūno kultūros ir laisvalaikio centru“, – apie bendradarbiaujančias įstaigas pasakoja M. Andrijauskienė.
Socialinė darbuotoja pažymi, kad padėti šeimoms įmanoma tik tuomet, kai jos pasiruošusios pagalbą priimti ir bendradarbiauja su MK, o MK gali pasiūlyti reikalingas partnerių paslaugas. Deja, kai kurių specialistų labai trūksta – susiduriama su psichologų ir psichiatrų stygiumi.
Zarasuose, Ignalinoje ir Visagine dirbančioms MK specialistėms, per 8 darbo mėnesius jau teko dirbti ir su priklausomybių turinčiais nepilnamečiais asmenimis, tačiau jiems pasiūlyti profesionalią pagalbą nėra kam.
„Problema, kad kol kas paaugliams nėra paslaugų. Vienintelė pagalba – Priklausomybių ligų centras, bet būkim atviri – koks paauglys norės ten važiuoti. Žinoma, mes motyvuojame, kalbamės apie alkoholio žalą sveikatai, mokymuisi, santykiams su draugais ir artimaisiais, bet labai sunku teikti pagalbą ir įtikinti, kai šeimoje alkoholio vartojimas priimtinas“, – sako S. Vilkauskienė.
Geriausia motyvacija – tikėjimas
„Svarbiausia mūsų darbe – vaikas ir pagalba jam. Darome viską, kad išgirstume ir padėtume vaikui, kad tėvai gebėtų užtikrinti jam saugią aplinką. Motyvacija mūsų paprasta: jeigu šeimoje laimingi tėvai, laimingi bus ir vaikai. Kai tėvai su tuo sutinka ir kai ryžtasi žengti pirmuosius pokyčių žingsnius, tai motyvuoja tolesniam darbui ir mus“, – sako M. Andrijauskienė.
MK specialistės, dirbančios su krizę išgyvenančiomis šeimomis, teigia, kad jų darbe labai svarbi kantrybė ir tikėjimas, nes atkryčio tikimybė visuomet yra.
„Kai kurie tėvų žingsneliai kitokio gyvenimo būdo link, aplinkiniams atrodo miniatiūriniai, o nuo priklausomybių kenčiančiam žmogui, jie prilygsta kosminiam atstumui. Tai suprasti labai svarbu“, – apie motyvaciją kalba S. Vilkauskienė.
MK darbo tikslas – padėti šeimos nariams kurti ir palaikyti saugią aplinką vaikui augti bei vystytis, koreguojant šeimos narių elgesį.
