Utenos ligoninės gydytojas terapeutas Mantas Kraujalis – pirmasis gydytojas Utenoje, kuriam buvo skirtas finansavimas remiantis  „Trūkstamų specialybių gydytojų motyvavimo dirbti Utenos rajono savivaldybės asmens sveikatos priežiūros įstaigose tvarkos aprašu“. Aprašo 6.2 punkte numatyta, kad 40800 Eur siekianti išmoka gydytojui pirmus 5 metus bus išmokama proporcingai kas mėnesį, o gydytojas įsipareigoja įstaigoje dirbti ne trumpiau kaip 5 metus nuo išmokos mokėjimo pabaigos.

Sprendimą jaunam gydytojui skirti finansavimą posėdyje priėmė Finansavimo teikimo komisija. Posėdyje Utenos ligoninės direktoriaus pavaduotojas medicinos reikalams Sergejus Naumkinas, pristatydamas savo jaunąjį kolegą, sakė, kad per trejus darbo metus Utenoje Mantas Kraujalis jau yra pelnęs kolektyvo bei pacientų pagarbą kaip kompetentingas specialistas, siekiantis taikyti darbe medicinos mokslo naujoves. Gydytojas darniai įsiliejo į kolektyvą ir jau pelnė dešimtis pacientų padėkų. Visi kolektyvo nariai pritarė šiai jauno gydytojo skatinimo priemonei ir džiaugiasi nauju kolektyvo nariu.

O ką apie darbą Utenos ligoninėje, uteniškius pacientus, skirtą finansavimą bei galimybę gyventi ir dirbti Rytų Aukštaitijos sostinėje mano pats Mantas Kraujalis?

Gerbiamas Mantai, pirmiausia papasakokite apie save. Tegu su jumis susipažįsta ne tik tie uteniškiai, kuriems tenka papulti į ligoninę...

Esu ne uteniškis: gimiau ir augau Panevėžyje. Bet ten gyvenome trumpai, nes tėvai netrukus persikraustė į Jurbarką. Mano mama mokytoja, tėtis dirba įmonėje. Turiu jaunesnę sesę. Baigęs vidurinę,  išvažiavau į Kauną. Medicinos mokslus krimtau Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Kai baugiau studijas, buvau tik pusiau gydytojas. Kodėl? Todėl, kad medicinos studijos universitete trunka 6 metus, o po jų reikia specializuotis  kokioje nors srityje. Tai užtrunka nuo 3 iki 5 metų. Mano rezidentūra buvo 5 metų trukmės. Tad man prireikė 11 metų tapti tikru gydytoju.
Rezidentūrą pradėjau Kaune. Ten prabėgo  trys metai. Bet Kaune rezidentūra man nelabai patiko. Rezidentų daug, jie nevertinami, daugiau dokumentus tvarkėme, nei sėmėmės praktikos. Tad norėjau save išbandyti kažkur kitur ir atvažiavau į Uteną. Čia rezidentūra truko dar dvejus metus. Dabar jau metus dirbu kaip tikras gydytojas.

Šį klausimą, matyt, jau girdite ne pirmą kartą: kodėl Utena?
Taip. Labai dažnai girdžiu šį klausimą. Klausia kolegos, draugai, artimieji. Bet atsakymo neturiu. Nežinau, kodėl pasirinkau Uteną. Utenoje nepažinojau nieko, giminių čia neturiu ir nė karto prieš tai nesu buvęs.

Gal likimas? Nors nelabai tikiu tokiais dalykais, bet, manau, taip buvo lemta. Svarsčiau ir apie Alytų, Panevėžį, Šiaulius, bet kodėl Utena, negaliu atsakyti.

O kaip dabar Utena Jums atrodo? Nenuvylė?

Utena nenuvylė. Iš pradžių, žinoma, buvo nelengva. Svetimas miestas, svetimi žmonės, svetima ligoninė, svetimas kolektyvas. Buvo nemažai streso. Bet patekau į labai gerą kolektyvą, kuris mane šiltai priėmė, padėjo patarimais, pamokymais, padėjo „kabintis“ į naują aplinką. Kadangi kolegos beveik visi vyresni, tai jie man kaip tėvai. Laikau juos antraisiais savo tėvais. Džiaugiuosi, kad jie mane myli ir aš juos myliu.

Utenos ligoninė yra stipri apskrities ligoninė. Pacientų gausu, jie susirgimų sudėtingumu niekuo nenusileidžia trečio lygio pacientams. Ligoninėje gal kiek diagnostinės galimybėmis mažesnės nei didžiosiose šalies gydymo įstaigose.
Po truputį pripratau prie miesto, žmonių, prie utenietiškos kalbos.  Su kalba buvo visokių kurioziškų nutikimų. Štai atvažiuoja pacientas į ligoninę ir sako: „Daktariuk, rapelių išrašysi?“ Kas tos rapelės?  Klausiu ir vienaip, ir kitaip, ir niekaip nesusikalbam.  Pacientas žiūri į mane ir nesupranta, ko aš nesuprantu ir kodėl klausinėju...  Kitas įsiminęs Utenoje vartojamas žodis yra baika. Bet baika man jau buvo anksčiau girdėtas žodis, tad jis netapo dideliu  nesusipratimu. Mano tėtis yra aukštaitis, tad iš jo, matyt, ir esu girdėjęs.

Kokie jums pasirodė uteniškiai?
Kaip gydytojas galiu pasakyti, kad jie serga tomis pačiomis ligomis, kaip ir visa Lietuva. Kaip paprastas pilietis pastebėjau, kad nuo kitų Lietuvos kraštų uteniškiai skiriasi savo charakteriu:  rytų aukštaičiai yra užsispyrę. Bet  aš žmonių pagal charakterį nevertinu.
Metų pradžioje „užgimė“ pasauliui dar nepažįstamas virusas. Buvo daug nerimo, streso?
Taip, streso pakako. Tai buvo visai naujas dalykas, su kuriuo nebuvome susidūrę anksčiau.  Ir ne tik jaunoji gydytojų karta, bet ir vyresnioji. Būdavo gripo protrūkių, bet ne iki pandemijos lygio. O koronavirusas atnešė nemažai sumaišties ir nežinios:  kokią tvarką taikyti, kaip pacientus priiminėti, kaip juos atskirti vienus nuo kitų? Pasitaikydavo situacijų, kad tiesiog nežinodavai, kaip elgtis. Žinoma,  ministerija teikė nemažai rekomendacijų, bet pacientų priėmimo, aptarnavimo, gydymo tvarką Utenos ligoninėje reikėjo patvirtinti, atsižvelgiant į Utenos ligoninės ypatumus.  Tvarkos pagal besikeičiančią situaciją dažnai keitėsi,  tad buvo pakankamai sunku adaptuotis prie naujų darbo sąlygų. Streso bei atsakomybės ir dabar užtenka, kadangi esame pirmose kovos su virusu gretose.
Džiugu, kad Utena laikosi ir netapo viruso židiniu.
Jūs pirmasis gydytojas Utenoje, kuriam buvo skirtas finansavimas remiantis  Utenos rajono savivaldybės tarybos patvirtinu aprašu ...
Tuo labai džiaugiuosi ir dėkoju. Nors ne viskas matuojama pinigais, bet finansinė motyvacija jaunam žmogui yra labai priimtina ir reikalinga. Pinigėliai bus panaudoti įsikūrimui. Jau norisi  turėti savo namus.
Utena skiria didesnę sumą jauniems medikams, nei kitos savivaldybės, tad tas irgi motyvuoja rinktis Uteną, čia kurtis ir gyventi.
Kokį būstą įsigysiu, priklauso nuo finansų ir laiko. Dar neapsisprendžiau, ko norėčiau: buto ar namo.  Bet kaip ir kiekvienas lietuvis, svajoju apie nuosavą namą. Tik apie jį dar  per anksti svajoti. Tad pirma gal bus butas, vėliau – namas.
Prabėgs 10 metų, kuriuos pagal gauto finansavimo sutartį turėsite praleisti Utenoje, ir pakelsite sparnus ...
Utenoje aš jau 3 metai. Čia man patiko, pripratau, susiradau draugų ir niekur jau nesiruošiu kelti kojų. Noriu čia likti ir įleisti šaknis. Žinoma, gyvenimas yra gyvenimas, nežinia, kuria kryptimis jis pasuks.  Bet praeis metai kiti ir vadinsiu save uteniškiu. Jau ir dabar galėčiau vadinti, bet dar jaučiuosi esąs  pusiau uteniškis. Ko reikia? Reikia, kad daugiau  utenietiškos tarmės išmokčiau. Žodį baika jau dažnai pavartoju, tai mano tėvai juokiasi, kai jį išgirsta.
Buvo mintis išvažiuoti į užsienį, net rezidentūros metais galvojau išvažiuoti. Bet Utenoje, kaip minėjau, pripratau, be to, kolegos gydytojai ir ligoninės administracija atkalbinėjo, tad ir pasilikau, neišvažiavau.Utenoje labai graži gamta: ežerai, upės, kalneliai. Visai kitokia, nei mano gimtinėje. Ežerai man labai patinka. Jei savaitgalis laisvesnis, tuoj lekiu prie ežerų. Šiaip mėgstu aktyvų laisvalaikį: kažkur išvažiuoti, pakeliauti, pamatyti kažką nauja, aplankyti kultūros renginius, Deja, laisvalaikio turiu mažai: darbas skyriuje, budėjimai, savaitgalius dažnai praleidžiu ligoninėje. Bet tai nieko baisaus:  džiaugiuosi ir pacientais, ir kolektyvu, džiaugiuosi, kad ligoninėje atsiranda vis daugiau jaunų gydytojų.

Ačiū už pokalbį. Linkime kuo didžiausios sėkmės.

Utenos rajono savivaldybės administracija