Šiandien, sausio 20-ąją, minime dešimtmetį, kai į Amžinybę iškeliavo Alfonsas Nyka-Niliūnas – vienas iškiliausių modernių lietuvių išeivijos poetų, reikliausias literatūros kritikas, įžvalgiausias memuaristas, pasaulinės literatūros klasikų kūrinių vertėjas.
Ši ryškų pėdsaką literatūroje palikusi asmenybė gimė 1919 m. Nemeikščiuose. Iš kur būsimojo poeto gyvenimo kelias per Kauną, Vilnių, Tauragę driekėsi į Vakarus.
Pasak poeto gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojos Virginijos Babonaitės-Paplauskienės: „Alfonsas Nyka-Niliūnas daugiau kaip 70 metų gyveno svetimoje žemėje, tačiau gimtieji namai – Nemeikščiai – buvo jo pagrindas, kertinis akmuo tiek gyvenime, tiek kūryboje. Dar daugiau – Aukštaitija jam tapo neišsemiamu kūrybos šaltiniu.“
„Utena man liko geriausias miestas pasauly. Esu, galima sakyti, buvęs visur, bet nei Roma, nei Venecija, nei Londonas, nei Paryžius – niekados negali susilyginti su mano mylima Utena“, – jautriai apie gimtinėje tarp žmogaus ir aplinkos užsimezgantį nepaprastai glaudų ryšį, meilę savo kraštui yra rašęs poetas.
Kaip patvirtina daugybė įžymiojo kraštiečio dienoraščio įrašų, mintyse jis nuolat vaikščiojo Utenos gatvėmis ir Nemeikščių takais. Kaip tik todėl 50 metų nematęs gimtinės ir lankydamasis Lietuvoje, galėjo pasakyti: „Niekur nebuvau iš čia išėjęs.“
Alfonsas Nyka-Niliūnas mirė 2015 metais Baltimorėje. 2017 metais įvykdžius paties poeto norą amžinojo poilsio atgulti gimtojoje žemėje, palaidotas šeimos kape senosiose Utenos miesto kapinėse.
