1986 m. balandžio 26 d. Ukrainoje įvyko avarija Černobylio atominės elektrinės (Černobylio AE) ketvirtajame bloke. Tai iki šiol yra sunkiausia tokio tipo avarija visoje branduolinės energetikos istorijoje pagal žuvusių ir nukentėjusių nuo jos pasekmių žmonių skaičių bei pagal ekonominę žalą. Pagrindiniai veiksniai, nulėmę avariją: reaktorius neatitiko saugumo reikalavimų ir turėjo pavojingų konstrukcinių ypatumų; bloga eksploatacijos reglamento saugumo dalies kokybė, neefektyvi valdymo ir priežiūros sauga branduolinėje energetikoje, bendra branduolinio saugumo kultūros stoka tiek nacionaliniu, tiek vietiniu lygmeniu; personalas nebuvo pakankamai supažindintas su saugumui įtakos turinčiomis elektrinės funkcijomis, padarė daug klaidų ir pažeidė galiojančias instrukcijas bei bandymų programą.
Po Černobylio AE avarijos aplinkoje pasklido didžiuliai radioaktyviųjų medžiagų kiekiai, tarp kurių svarbiausi buvo radioaktyvusis jodas I ir radioaktyvusis cezis Cs (tai dirbtiniai radionuklidai, natūraliai jų gamtoje nėra). Radioaktyvūs debesys iš Černobylio nuslinko per visą europinę tuometinės Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos (SSRS) dalį, Rytų Europą ir Skandinaviją, taip pat ir Lietuvą.
Avarija Černobylio AE parodė, kad per palyginti trumpą laiką, kelias paras, radioaktyviųjų medžiagų gali pasklisti didelėje teritorijoje. Aplink Černobylio AE suformuota 30 km apsauginė zona iki šiol laikoma viena iš labiausiai radioaktyviosiomis medžiagomis užterštų vietų pasaulyje.
Didžiausias radioaktyviojo cezio 137Cs iškritų tankis buvo nustatytas Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos Federacijos teritorijose. Radioatyviosiomis medžiagomis buvo užteršta apie 150 000 km2 buvusios SSRS teritorijos ir apie 45 000 km2 ploto teritorija už buvusios SSRS ribų Šiaurės ir Rytų Europoje.
